1940–2006

Archyvas

Dalios Adelės Tamulevičiūtės šviesa

Režisierė Dalia Tamulevičiūtė Šeimos archyvo nuotr
Režisierė Dalia Tamulevičiūtė Šeimos archyvo nuotr.

Kiek siužetinių linijų
Per laiką vilnija
Vieškeliais ir klystkeliais,
Išsisklaidžiusios atomais…
Tik tada tampa matomos,
Kai, susilietusios
Lyg elektros laidai,
Blyksteli…
Pasklinda žiežirbos,
Kitiems nušviesdamos
Tamsoj pranykstantį takelį…

Kiekviena žiežirba yra reikšminga tiek, kiek ji tampa svarbi kaip žiburėlis kieno nors kelyje. O retsykiais tos iškrovos būna tokios stiprios, kad pasklidusios kibirkštys suliepsnoja. Taip ir Dalios  Tamulevičiūtės būties linija – blykstelėjusi ji nepasklido dzindromis kaip kalamas metalas, o sušvito lyg deglas daugelio kelyje. Tokia kibirkštis išskilo, kai susikryžiavo dviejų talentų keliai: į būsimosios režisierės gyvenimą atėjo mokytoja Marija Bakanavičienė, mokyklos dramos būrelio vadovė. 

Šiandien tuometinio dramos būrelio vadovė kalbėtų ir kalbėtų apie savo mokinę: tokį stiprų įspūdį  padarė žvali mergaitė, o vėliau – brandi asmenybė.

Kaip atradote Dalią?

Aš dėsčiau geografiją ir pastebėjau, kad jeigu tema patikdavo, Dalia net apie dalyką labai išraiškingai kalbėdavo. Tada ir pasiūliau ateiti į ,,Meškos trobelę“… Ir neapsirikau: kai ji uždainavo savo labai gražiu žemu balsu, salė nuščiuvo – tiesiog kvėpavimo nebuvo girdėti. Tuomet ir pagalvojau: ,,Va, kaip aš pataikiau parinkti karalienę!..“

− Ar vaidmenis ji rinkdavosi pati, ar sutikdavo su jūsų sprendimu?

− Ne, niekada nesirinkdavo. Ką duodavai, tą ir vaidindavo. Aš jai pasiūlydavau pasiskaityti, pagalvoti. Ji priimdavo viską… Ir priklausomai nuo vaidmens, nuo teksto jos veidas pasikeisdavo. Bet kokiai frazei ji suteikdavo spalvą… Ir daug vėliau sakydavo, kad ne vaidmuo svarbu, o kaip jis bus įprasmintas. Visada ieškojau veikalų, parašytų gražia lietuvių kalba. Dalios beveik nereikėdavo taisyti, tad ir palikdavau jai pačiai įsigilinti. Ji tik prašydavo: ,,Kol kas man nieko nesakykit… Per repeticiją pažiūrėkit, ar aš teisingai kalbu, ar tinkama kryptimi einu.“

Mokytoja Marija Bakanavičienė (dešinėje) su aktore Gražina Balandyte 2013 m.
Dalia Tamulevičiūtė (paskutinės eilės centre) pusbrolio Vyto dukters Rūtos vestuvėse Kauno Šv. Kotrynos bažnyčioje. Eugenijaus Guntulionio archyvo nuotr.

Eugenijus papildo įrašą: ,,Daliai iš kairės – jos pusseserė Irena Kunickaitė, maždaug pora metų jaunesnė už Dalią. Jos labai artimai bendravo vaikystėje ir paauglystėje, gal kiek mažiau vėlesniais laikais.“ (Pats Eugenijus – vienintelis vyriškis fotografijoje)

… stoviu prie namo (tiksliau – namelio), kuriame 1940-ųjų rugsėjo 30 dieną atėjo į pasaulį vienturtė Tamulevičių duktė. ,,Dabar kiti tenai gyvena / ir semia vandenį iš seno / šulinio…“ − peršasi Alfonso Maldonio eilėraščio žodžiai, taip puikiai nusakantys šiandienę buvusių Dalios namų situaciją.

Dabar, žinoma, nėra svarbu, ar tokia stipri buvo mokytojos nuojauta, ar pedagoginė patirtis, tačiau pasirinktas bendravimo būdas leido skleistis prigimtiniam laisvės troškimui − pasirinkimo galimybė režisierei visada išliko kaip didžiulė vertybė: dirbdama Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakulteto profesore, ypač džiaugėsi: ,,Kadangi dabar pagrindinis mano darbas su studentais, galiu pasirinkti, ką, kada ir kur statyti.“

Pagal jos tokią nuostatą peršasi išvada, kad turėjo būti labai atsakinga…

Taip. Dalia buvo labai atsakinga, darbšti. Ypač reikli sau. Kai pamačiau, kad ji nepalyginamai gabesnė už kitus, ir rūbais pasiūlydavau pasirūpinti. Žinot juk, kad tais laikais buvo sudėtinga ir aprengti, ir apsirengti. Ji kažkaip susirasdavo, pasisiūdavo, suderindavo… Dažnai labai netikėtai, tačiau visada pataikydavo. Ypač įstrigo į atmintį toks vienas momentas: kur gauti drabužius sniego karalienei? Ateina ji su suknele iš baltu šilku atausto užtiesalo! Tikrai įspūdingai atrodė.

O kokie buvo jos santykiai su kitais – draugais, mokytojais, kaimynais? Ar ji nesididžiavo, pajutusi, suvokusi, kad yra talentinga?

Nee… Niekada. Net ir būdama jau iškili asmenybė, vyriausioji Valstybinio jaunimo teatro režisierė, tarsi ir savotiška tų namų šeimininkė, pagaliau išgarsėjusi, ji išliko tokia pati Dalia, kokia  buvo, – labai paprasta, nuoširdi. 

Pajusdavai tą kontaktą, pozityvų požiūrį į žmogų, kai ji žvelgdavo į tave, − rodos, ji regėjo širdimi… Tokie reikalavimai buvo ir studentams – aktorius turi širdimi ir kalbėti… Jos asmenybė su kūryba ėjo viena linija: tu matei gyvą žmogų, gyvą širdį… Kodėl ne visi aktoriai įtaigūs? Žiūrovas vidinio balso negirdi… Vaidyba būna tik poza… O Daliai visada buvo itin svarbu, kad ja tikėtų ir pasitikėtų. Ir kaip režisierė, ir kaip aktorė, ji kitokio kontakto su žmogumi, su žiūrovu nepripažino, todėl nesunku atpažinti jos režisuotus spektaklius. Žinot, kas mane visada žavėjo? Dalios patriotizmas: ji nepaprastai mylėjo ir savo gimtinę, ir Tėvynę. Baigusiai Lunačiarskio teatro meno institutą Daliai primygtinai siūlė pasilikti Maskvoje, tačiau ji griežtai atsisakė: ,,Dirbsiu tik Lietuvoje  ir Lietuvai.“ 

Kaip Stalino vaikaičio žmona, ji galėjo nuolatos naudotis turtais, prabanga, vilomis pamaskvėje ir Kryme, tik turtai jos nedomino: rūpėjo lietuvių kultūra, lietuvių teatras – rūpėjo keisti, pasiūlyti kitą kryptį, kilstelėti į aukštesnį lygį…– pasakoja mokytoja Marija.

Namelis, kuriame užaugo Dalia Tamulevičiūtė.
Namelis, kuriame užaugo Dalia Tamulevičiūtė.

− Papasakoti apie Dalią? Daug kas bando tai padaryti, bet tartum paviršiumi nuplaukia. Vargu ar įmanoma ją apibūdinti. Man teko su ja gyventi viename bute. Labai sudėtinga, spalvinga asmenybė buvo. Ir drauge tokia paprasta, tokia sava, be jokios pompastikos, be jokio falšo, be jokio dirbtinumo net smulkmenose. Su visais… 

Vertybė jai buvo tik tai, kas tikra. Socialinė padėtis jokio įspūdžio nedarė. Visiems stengėsi padėti, jei tik prireikdavo jos pagalbos, − tai pensija, žiūrėk, pasirūpino, tai vaistų parvežė… Dėl kito galėjo ir į CK nueiti. Dėl savęs – niekur. Draugiška, nuoširdi. Be lauktuvių niekada negrįždavo. Varėniškiai nuolat akcentuodavo: ,,Na, jau Dalia kokia maloni.“ ,,Maryte, − sako, − leisk Danutę Klaipėdon pas mane. Kad jūrą pamatytų. Jai reikia šito.“ Rūpinosi visais, tačiau savimi pasirūpinti nemokėjo… 

Darbštumas jos neapsakomas − turbūt iš motinos paveldėtas. Ji labai didžiavosi savo mama, savo namais. Būdavo,  traukiniu į Kauną, į spektaklį, traukiniu atgal ir dar iki išnaktų su studentais… Ką pradėjo, turėjo atlikti iki galo – žodžio žmogus buvo, galėjai visada pasikliauti. ,,Kiek gali, nedaryk niekam bloga – anksčiau ar vėliau vis tiek sumokėsi“, − su tokiu  priesaku Dalią į gyvenimą išlydėjo jos motina. ,,Dalia, suimk save į rankas!“ – sakydavo sau sunkią minutę. Kai susiėmė, tai ir nepaleido – labai savikritiška buvo. Kas labiausiai Dalią džiugintų? Kad čia vyksta profesionalių teatrų festivalis. Tik ne dėl to, kad jos vardo, o kad – Varėnoje. 

Tik ne visada lengva su tuo, kuris neša ateities deglą, − ne visi suspėja, ne visi supranta užmačių ir iššūkių esmę ir prasmę, ne visi tiki pasirinkto (arba parinkto) kelio teisingumu ir kryptingumu. O tikriausias teisėjas visada yra laikas. Jis buvo palankus Daliai Tamulevičiūtei: sėkminga karjera, surežisuotas 41 spektaklis Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teatruose. Anksti išskridusi iš gimtinės, ji tapo tokiu šviesuliu, kuris rodo kryptį į jos tėviškę Varėną iš didžiųjų miestų: Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Alytaus ir net pačios sostinės Vilniaus… Į Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį iš miestų keliauja spektakliai, iš miestelių ir kaimų plūsta žiūrovai, kuriems labai reikia dvasinio peno. ,,Ir taip džiugu, kad dabar, susitikęs gatvėje pažįstamą, gali kalbėtis ne tik apie bites, grybus ar bulves, bet diskutuoti ir apie teatrą“, − sako Marius Galinis, Varėnos kultūros centro direktorės pavaduotojas, skelbdamas spektaklio pradžią. Kiek daug tebegyvenančių jos asmenybės šviesoje!..

,,Visus telkia ta šviesa, kuria degė žymi teatro režisierė, profesorė… Tas traukos stebuklas yra lyg režisierės palikimas  (irgi kaip paslaptis), apėmęs jos žemiečių dvasią, ir mūsų svarbiausias tikslas – išlaikyti tą teatro magiją festivalių metu“, − teigia Regina Svirskienė, Varėnos savivaldybės kultūros skyriaus vedėja.

Kiekvienas žmogus yra nacionalinė vertybė, bet pats brangiausias tautos turtas yra tas, kuris pagrįstas humaniškumo kriterijais, praplečia ir išryškina grožio bei gėrio kontūrus, įtvirtina tikėjimo ir pasitikėjimo bei vilties pajautas, praturtina meno ir asmens pasaulį…

Jis pralenkia laiką.

Pagal šį tekstą laikraščio ,,Respublika“ inicijuotuose

NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMUOSE 2012-aisiais metais Dalia Adelė Tamulevičiūtė kategorijoje ŽMOGUS AMŽININKAS buvo pripažinta NACIONALINE VERTYBIŲ VERTYBE. 

Straipsnio idėją pasiūlė Lietuvos Seimo narys varėniškis Gediminas Jakavonis.

Pratarmė

Pasibaigus režisierės Dalios Tamulevičiūtės teatrinės veiklos laikotarpiui, tarsi po kometos skrydžio, liko asmenybės vidinės ir kūrybinės šviesos šleifas, kuriame vis dar tęsiasi atradimų stebuklas. Lyg vėduoklė skleidžiasi patirtis per kitų kūrėjų talentus, išradingumą, pastangas, patriotines nuostatas. To įvairiaspalvio švytėjimo dalis − ir Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis.  

Nors dėl jo buvo nemažai abejonių ir skeptiškų nuotaikų, 2019-aisiais jau palydėtas dešimtmečio jubiliejus. Per tą laiką  Varėnos kultūrinėje erdvėje atsiradusius ryšius pateikus grafiškai, būtų nuostabus vaizdas – teatrinių susitikimų tinklas, kurio meninių, kūrybinių linijų sankirta tapo ir nedidelis Lietuvos pakraščio miestelis.   

Vienaip pažvelgus, dešimt metų yra nedaug, kita vertus,  Varėnos kultūros centro scenoje sukurti įvairiausio lygio teatrinio meno pavyzdžiai jau tapo istorija. Todėl viena festivalio organizatorių –  Varėnos savivaldybės kultūros skyriaus patarėja Regina Svirskienė pasiūlė idėją nors nedideliu leidiniu apžvelgti, apibendrinti, įvertinti  ir sukauptą organizacinę patirtį, ir išgyventus  įspūdžius, ir scenos meno poveikį žiūrovams. 

Tai gražus, prasmingas sprendimas − stabtelėti prie išskirtinių kūrėjų, jų darbų, nors ir sudėtinga, nes kiekvieno asmens santykis su reginiu individualus, supratimas, išmanymas priklauso nuo gebėjimo ar noro, pasirengimo išgirsti aktorių, nepaisant, kokiu būdu iš scenos perduodama žinia, − šneka, šokiu, muzika, kūno judesiu, spalva, šviesos niuansu, žvilgsniu ar net tyla, kuri retsykiais būna iškalbingesnė už žodį. 

Be to, atskiras spektaklis – jau informacijos srautas, emocijų antplūdis, medžiaga sudėtingų moralinių kolizijų, problemų, poelgių, humaniškumo apraiškų arba nuopuolių apmąstymams. Ir  ieškojimas savęs tame kontekste, ir pastangos susitvarkyti žinias − tiek negatyvias, tiek pozityvias, nes vėlgi išgyventas dvasinis pakilumas, euforija, gal net katarsis. Tie, kuriems jau nors kartą pavyko maksimaliai patirti tokią dvasinę pilnatvę, vidinės švaros pojūtį, tie nuolat ieškos galimybių panašiems jausmams. Jie tampa vis harmoningesni, pasaulis pasidaro atviras jiems, o jie – pasauliui… Ir didžiulė laimė turėti tokius žmones šalia. 

Arba… ištinka ir atvirkštinis poveikis − spektaklis sukelia visišką emocijų sumaištį, iš kurios vaduotis prireiks ne vienos dienos. 

Ir tas bangavimas priklauso ne nuo keleto spektaklių, ne vieno mėnesio, o dešimties festivalio metų! 

Kiekvienas teatro trupės pasirodymas, renginys ar reginys – išėjimo iš kasdienybės pratęsimas – gula klodais vis nauja etine, estetine bei intelektine patirtimi, išjudinami stereotipai, kurie kartais metų metus kausto ir minties, ir veiksmo judesį. 

Bandymas aprėpti festivalio panoramą prilygsta žvilgsniui į kraštovaizdį iš apžvalgos bokšto: įspūdis stiprus, kartais kvapą gniaužiantis, bet nusakyti formas, sudėtinių dalių, detalių paskirtį, santykį, meninę vertę įmanoma tik pačių ryškiausių, iškiliausių objektų, esančių spalvotame fone arčiausiai stebėtojo. Ir vis tiek, net pasirinkus palankią situaciją, būtų paklaidų. 

Tikiuosi Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio panoramos apžvalgoje, kiek gebėsiu, jų išvengti. 

Joana Grigaitienė

Praeities puslapius atvertus…

Būtis – lyg tarp dviejų pasaulių…

Labai dažnai žmogus klysta, manydamas, kad jam vienam nesiseka, kad kiti lengvai pasiekia tikslus, įgyvendina svajones. Tačiau tiesa yra tokia: negali priartėti prie ko nors, nenutoldamas nuo kito svarbaus dalyko, negali nieko atrasti, nieko neprarasdamas, duodamas visada ir atimi. Žmogus gyvena tarp prieštaravimų ir nuolatos turi rinktis, o iš tiesų tuo laisvesnis, kuo daugiau turi pasirinkimo galimybių. Įdomu tai, kad kuo stipresnė, talentingesnė asmenybė, tuo stipresnė priešprieša, tuo stipresnis ir atradimų, ir praradimų poveikis. Tada ir susidaro nuomonė, kad žmogaus gyvenimas teka tarytum tarp dviejų skirtingų pasaulių ir lemtis jį mėto iš vieno į kitą. Toks įspūdis, ir peržvelgus Dzūkijos dukters, ryškios asmenybės, iškilios menininkės, režisierės Dalios Tamulevičiūtės gyvenimo kelią. 

Dalios Tamulevičiūtės motina Ona Tamulevičienė. Šeimos archyvo nuotr.

Dalia (Adelė) Tamulevičiūtė gimė 1940 m. rugsėjo 30 d. Senojoje Varėnoje (tada buvo Varėna I) Tamulevičių šeimoje.  Mergaitė augo vienturtė, tėvai buvo darbštūs, ir atrodė, kad nieko neturėjo trūkti. Tačiau Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, politiškai nepalankaus pokario prieštaravimai palietė ir jų šeimą. Dalia, būdama ketverių metų, neteko tėvo. Miestelis nedidelis, kalbos sklinda greitai, o nuo vaikų sudėtinga įvykius paslėpti, tad įtarimai pasiekė ir jų namus. Manoma, kad ji pažinojo tėvo žudiką, ir ta situacija sunkiai prislėgė vaikystę. Į Sibirą buvo ištremti artimieji iš motinos pusės. Regėjos, kad nelaimių ir mirties šešėlis visada šalia. Ilgai buvo nekalbi, uždara, labiau linkusi į vienatvę – tokią mergaitę prisiminė jos amžininkai. 

 Sudėtinga buvo ir materialinė padėtis. Motina, galima sakyti, pasiaukojo dukrai – atsisakė asmeninio gyvenimo, sunkiai dirbo,  kad galėtų išleisti ją į mokslus. 

Eugenijus Guntulionis, Dalios Tamulevičiūtės pusbrolis, pasakoja, kad visos seserys Poškutės buvusios labai darbščios, aktyvios, veiklios, ,,joms varėniškiai labai pavydėjo, kad visos trys dirbo virėjomis, t.y. turėjo darbus“. 

1957 m. Dalia Tamulevičiūtė baigė Senosios Varėnos vidurinę mokyklą.

Pirmoji jos scenos  mokytoja Marija Bakanavičienė (1920−2018), tuometinio dramos būrelio vadovė, atvedė būsimą režisierę į teatro ,,prieangį“. 

Pajutusi savo pašaukimą, Dalia kantriai siekė tikslo, nors studijų kelias buvo gana vingiuotas. Pirmiausia pasirinko Vilniaus kultūros-švietimo mokyklą. 

Ona Tamulevičienė-Poškutė jaunystėje (stovi kairėje) su seserimis Ieva (sėdi kairėje) ir Katre (sudėjusi rankas). Eugenijaus Guntulionio archyvo nuotr.
Dalia – jau septintokė (I eilėje trečioji iš kairės) su klasės draugais ir auklėtoju. Šeimos archyvo nuotr.
Dalia (pirmoji iš dešinės) su draugėmis po prancūzų kalbos egzamino prie Varėnės. Šeimos archyvo nuotr.
Dalia, Valstybinės konservatorijos I kurso studentė, su mama 1963 m. Šeimos archyvo nuotr.

Tačiau, dirbdama Klaipėdos kultūros namų meno vadove, suprato, kad tokio pasirengimo profesionãliai kūrybinei veiklai per maža, todėl 1963 m. pradeda studijas Lietuvos valstybinės konservatorijos teatriniame fakultete. 

Pagaliau 1966 m. ji – GITIS‘o studentė (valstybinis A. Lunačiarskio teatro meno institutas) Maskvoje. 1971 m. jį baigė pas profesorę, Konstantino Stanislavskio mokinę, žymią teatro pedagogę Mariją Osipovną Knebel ir tapo pačios pažangiausios teatro pedagoginės mokyklos sekėja ir skleidėja.   

 Dalia puikiai suprato motinos pastangų vertę, materialinę situaciją, tačiau nepajėgė atsisakyti savo talento traukos į vis gilesnes, platesnes teatro paslapčių erdves.

,,Per tą ilgą gyvenimą artimoje kaimynystėje mačiau, kaip labai Dalia mylėjo savo motiną, rūpinosi ja ir graužėsi, kad per darbus negali skirti jai dar daugiau laiko ir dėmesio. Todėl ypač skaudus ir netikėtas jai buvo kai kurių teatro kolegų elgesys tada, kai jos mama sunkiai susirgo. Dalia žinojo, kad mama miršta, todėl ištisas savaites praleisdavo ligoninėje šalia jos, globojo, valgydino, pynė kasas. Žinoma, kiek apleido teatro reikalus. Ir tomis dienomis garsus Jaunimo teatro aktorius ir buvusi Dalios studentė Kultūros ministerijai parašė skundą, kaltinantį teatro vyriausiąją režisierę, esą ši netinkamai vadovauja teatrui. Stebuklingą bruožą turėjo Dalia – ji tiems aktoriams jokio priekaišto nepasakė, dirbo su jais, kaip dirbusi. Ji atleido“, − prisimena Regina Kazlauskaitė. (Ramunė Marcinkevičiūtė. Patirčių realizmas, p.44) 

Labai netikėta žmonių humaniškumo išraiškos sandūra, nes kaip tik jos buvęs studentas Eimuntas Nekrošius yra pasakęs: ,,Nežinau nė vieno kito tokio atvejo, kad teatro vyriausiasis režisierius taip rūpintųsi aktoriais. Kiek Tamulevičiūtė, kaip teatro vyriausioji režisierė, yra savo aktoriams padėjusi, kitas per šimtą metų nė dalelės to nepadarytų.“ (Ramunė Marcinkevičiūtė. Patirčių realizmas, p. 130)

Dalios Tamulevičiūtės motina Ona Tamulevičienė. Šeimos archyvo nuotr.

Studijuodama Maskvoje, Dalia sutiko savo būsimą vyrą Aleksandrą Burdonskį, Josifo Stalino anūką.  1973 m. jie susituokė Vilniuje. Sutuoktinis įkalbinėjo Dalią persikelti į Maskvą, tačiau ji kategoriškai atsisakė: ,,Dirbsiu tik Lietuvoje ir Lietuvai.“ Tuo tarpu Burdonskis nuo 1972 m. buvo Rusijos armijos centrinio akademinio teatro režisierius. Nė vienas nenorėjo palikti savo teatro. Jų susitikimai būdavo trumpi, o meilė – audringa: praleidę keletą dienų kartu, pradėdavo ginčytis, vėliau laukdavo jausmingas susitaikymas. Laikui bėgant, pasimatymai retėjo, santykiai atšalo. Vaikų pora sąmoningai neturėjo, nors Dalia be galo mylėjo vaikus, mokėjo su jais elgtis. 2017 m. gegužės 24 d. režisierius Aleksandras Burdonskis mirė po sunkios ligos. 

Tik baigusi studijas, Dalia Tamulevičiūtė grįžta į Lietuvą  ir tais pačiais metais pradeda darbą.1971−1973 m. ji − Jaunimo teatro Vilniuje režisierė; 1973−1974 m. – Kauno dramos teatro vyriausioji režisierė; 1974−1988 m. – Valstybinio jaunimo teatro vyriausioji režisierė. 1971−1978 m. ir 1987−2004 m.  dėstė aktorinį meistriškumą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 1989−1997 m. buvo Vaidybos ir režisūros katedros vedėja, nuo 2001 m. – profesorė. 

Dalia Tamulevičiūtė − viena ryškiausių lyderių teatro režisūroje: kiekviena jos spektaklio premjera susilaukdavo ypatingo žiūrovų ir teatro kritikų bei kolegų dėmesio. Režisierė savo profesijai atidavė 35  metus, Lietuvos teatrų, televizijos scenose sukūrė per 40 nepamirštamų spektaklių. Ji buvo ryškiausia ir lietuviškos aktorinės mokyklos pedagogė. Scenai parengė septynias savo mokinių laidas – 80 aktorių.

 Dalios Tamulevičiūtės veikla buvo vertinama visais valstybės gyvenimo laikotarpiais: 1978 m. režisierei suteiktas LTSR nusipelniusios meno veikėjos vardas, 2003 m. jai skirta LR Vyriausybės premija už reikšmingus darbus Lietuvos menui ir kultūrai, 2006 m. už nuopelnus Lietuvos teatrui Dalia Tamulevičiūtė apdovanota ,,Auksiniu scenos kryžiumi“.

Teatras buvo Dalios Tamulevičiūtės ir gyvenimas, ir, galima sakyti, namai, o aktoriai tapo jos artimaisiais. 

Nors Dalia garsėjo griežtumu, pastatymuose labai noriai dirbo visų kartų aktoriai, ir spektakliai buvo gyva neišsenkančio profesionalumo pamoka jauniems režisieriams. Jos kūryba buvo autentiška ir atpažįstama iš jai vienai būdingo meninio braižo − iš aktualios kiekvieną jos pastatymą užpildančios teatrinės intonacijos, iš unikalios spektaklių formos, o studijų darbai su jaunaisiais aktoriais iki šiandien yra vieni gražiausių Lietuvos muzikos ir teatro istorijoje. Ji sukūrė Jaunimo teatro fenomeną ir aktorių dešimtuko stebuklą.     

Dalia Tamulevičiūtė 2003 m. po apdovanojimo LR Vyriausybės kultūros ir meno premija (I eil. antroji iš dešinės). Centre − LR Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas.
Buvo dienų, vertų ir skrydžio… Dalia Tamulevičiūtė kairėje. Šeimos archyvo nuotr.

Tačiau tame teatre ji patyrė ir išdavystę, kuri lėmė gana ilgą kūrybos pertrauką: palikusi Jaunimo teatrą, garsi režisierė dešimt metų nesukūrė nė vieno spektaklio! 

Dalia palaikė nuskriaustuosius, nebijojo draugauti su sovietų valdžiai nepalankiais žmonėmis. Bičiuliai prisimena ją buvus dzūkiškai gaivališkos prigimties, su gimtąja žeme ją siejo glaudus ryšys: ypatingai gerai jautė gamtą, žinojo, kur prisirinkti miško gėrybių, be galo mėgo obuolius… Prisiminimuose Dalios  vyras Aleksandras Burdonskis pasakys: ,,Ji buvo šimtaprocentinė lietuvė. Iš šaknų. Kaip pušis. Tikra.“ (Ramunė Marcinkevičiūtė. Patirčių  realizmas, p. 34)

Studijuodama Dalia dažnai grįždavo į tėviškę, bet kai motina mirė, tiesiog negalėjo pakelti vienatvės – suprato, kad tai artimiausio ir patikimiausio žmogaus netektis. 

Be to, ,,Dalia labai susikrimto, kad Aleksandras Burdonskis neatvažiavo į jos mamos laidotuves. Kai iš Varėnos grįžome į Vilnių, Dalia pasakė: ,,Jo nebėra.“ Kaip tai? ,,Po mamos laidotuvių jo nebeliko.“ Ji jautėsi labai vieniša, sakė: ,,Esu nuoga našlaitė.“ (Ramunė Marcinkevičiūtė. Patirčių realizmas, p. 44) Kaip pora jie išsiskyrė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ryšys visiškai nutrūko, subyrėjus SSSR, – atsirado daug biurokratinių trukdžių. Dalia prarado ir gimtuosius namus: ištuštėjusius netrukus apleido ir galiausiai pardavė. 

Nebuvo tilto tarp tų pasaulių, iš kurių atėjo į bendrą gyvenimą du jauni žmonės. Ir kartais jų sprendimai prilygo šuoliui per bedugnę – pavyks arba ne… Jie buvo dviese tik emocijų oazėje. ,,Tai nebuvo beprotiška aistra, tai buvo meilė. Meilė buvo. Ir švelnumas“, − iš Aleksandro Burdonskio prisiminimų. (Ramunė Marcinkevičiūtė. Patirčių realizmas, p. 32) Abu kaustė praeities tragizmas. Mes ,,tempėme savo vaikystės, savo kilmės naštą. Nuo  kažko aš ją gelbėjau, nuo kažko ji mane gelbėjo. Dalia žinojo, kad mūsų santuoka bus netipiška. Neturėsime namų…“ − sakė Aleksandras Burdonskis. (Ramunė Marcinkevičiūtė. Patirčių realizmas, p. 40)  

Tarsi šauksmas iš vienatvės… Šeimos archyvo nuotr.
Buvusi Dalios Tamulevičiūtės mokytoja Marija Bakanavičienė su režisieriumi Povilu Gaidžiu 2011 m. teatrų festivalyje.

Nenuostabu, kad Dalia Tamulevičiūtė jos pačios noru palaidota Senosios Varėnos kapinėse. 

,,Dalia visą savo gyvenimą atidavė teatrui ir savo teatrui suteikė pasaulinę šlovę. Varėnos festivalis – pagarbos savo kraštietei išraiška“, − Povilas Gaidys, taip pat Marijos Knebel mokinys. 

Prisiminimų spalvos

Dalios Tamulevičiūtės giminės: iš kairės Darija Stukaitė, Marija Lūžytė, Onutė Guntulionienė, Rima Alubauskienė, Rita Makselytė, Danutė Alubauskienė, Virginijus Alubauskas, Ramunė Zakarevičienė, Stasys Česnulevičius, Milda Česnulevičienė, Marytė Stoškutė, Irena Guntulionienė, Eugenijus Guntulionis, Danutė Petrauskienė.

Kaip dažnai atsitinka, kad žmonės išeina suvisai, bet vis dar išlieka ta jų galia, šaukianti artimus, svarbius asmenis sukviesti į būrį, glaustis vieną prie kito. Neįtikėtinai daug susitikimų, sambūrių, suartėjimų Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivaliuose! Ir tokios akimirkos – patys gražiausi jos palikimo akcentai. 

Eugenijus Guntulionis sako, kad gerokai painu visus giminystės ryšius atstatyti, − tai Dalios pusseserės, pusbroliai, jų vaikai, marčios ir žentai… Jie patys puikiai žino savo sąsajas, o kam bus smalsu, susipažins ir pasidomės.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje per dešimtmetį tiesiogiai ar kūrybos keliu dalyvavo ne tik šimtai teatralų apskritai, bet ir dalis jos buvusių studentų – tai Aurelija Čeredėjevaitė, Vladimiras Dorondovas, Dainius Gavenonis, Kristina Kazlauskaitė, Rolandas Kazlas, Valentinas Krulikovskis, Algirdas Latėnas, Juozas Marcinkevičius, Algis Mikutis, Inga Maškarina, Aleksandra Metalnikova, Vitalija Mockevičiūtė, Inga Norkutė, Dalia Overaitė, Violeta Podolskaitė, Henrikas Savickis, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Remigijus Vilkaitis. 

Keletas fragmentų iš jų atsiminimų, pateiktų Ramunės Marcinkevičiūtės knygoje ,,Patirčių realizmas“.

Aktorius, režisierius Dainius Gavenonis

Ji turėjo ypatingą sėdėjimo manierą. Susirietusi, palinkusi į priekį – lyg kažkokį skausmą užspaudusi savyje. Ir nežinia, ar jai iš tikrųjų skaudėjo <…> Didelė, įspūdinga moteris susiriesdavo į kamuoliuką ir žiūrėdavo į mus Mokomajame teatre. Kai jos nebeliko, tarsi praradau moralinės atskaitos tašką. Trūksta jos svaraus: ,,Gėda.“ (p. 178)

Aktorius, režisierius Rolandas Kazlas

Kiek vakarų praleista su mumis! Kiek savo daiktų, rūbų atnešta iš namų spektaklio labui! Dėstytoja nieko negailėdavo, sau pasilikdavo tik tiek, kiek būtina. Klaikiai nemėgo žurnalistų, televizijos kamerų, savireklamos, bendravimo su ,,naudingais“ žmonėmis ir t. t. Jos stichija – spektaklis, repeticija, tyla, salės tamsa ir žiūrėjimas iš tamsos į šviesą, į sceną. Dėstytoja man priminė pelėdą… Išmintingą, gražią, iš Dzūkijos kilusią teatro pelėdą… <…>  Elegantiška laikysena ir nepaprastas kuklumas – visa tai liudijo, kokia neeilinė ši asmenybė, turinti  magiškų galių. Teatras – tai jos šventas miškas… (p. 172)

Aktorius, režisierius, muzikantas Kostas Smoriginas

Dalia po kiekvieno spektaklio darydavo mums pastabas, jos principas buvo toks: ,,Mylėk  kaip dūšią, krėsk kaip grūšią.“ Todėl, kai atėjome į Jaunimo teatrą, nepatyrėme to skaudaus ir trikdančio lūžio, koks įvyksta, baigus studijas. Buvome ne tik užgrūdinti, bet jau Konservatorijoje dirbome taip, lyg turėtume savo teatrą. Ir prieš diplominius spektaklius dėstytoja repetavo su mumis kaip su profesionalais − be jokių nuolaidų ir gailesčio. Jautėme atsakomybę, nes mieste kilo ažiotažas, visi, jau matę mus Mokomajame teatre, veržiasi į mūsų spektaklius, daug iš mūsų tikisi (p. 44).

Režisierius, aktorius Eimuntas Nekrošius

Nežinau nė vieno kito tokio atvejo, kad teatro vyriausiasis režisierius taip rūpintųsi aktoriais. Tie laikai buvo sudėtingi, sunkūs… Kiek ji išsprendė ne tik dešimtuko, bet ir daugelio kitų aktorių gyvenimiškų problemų. Ji eidavo ir eidavo, prašydavo ir prašydavo. Už visus. O pati gyveno labai kukliai. Mes, reikia ar nereikia, naudojomės jos gerumu. Ji neturėjo savanaudiškumo nė krislo. Kiek Tamulevičiūtė, kaip teatro vyriausioji režisierė, yra savo aktoriams padėjusi, kitas per šimtą metų nė dalelės to nepadarytų (p. 130).

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė

Apie Dėstytoją Dalią Tamulevičiūtę? Man visada labai sunku dėstyti ant popieriaus prisiminimus apie brangius žmones. Pirmiausia prieš akis iškyla pradžia – pirmas kursas, Jaunimo teatro patalpa ,,po laiptais“… Ten vykdavo vaidybos paskaitos − ,,specialybė“, kaip mes vadinom. Etiudas. Ir suskamba ausyse žemesnis negu žemas dėstytojos balsas: ,,Stop stop stop!..“ O tada jau nagrinėjimas: ,,KAS tai per žmogus? KĄ jam skauda? KAS su juo vyksta?“ Dėstytoja neleisdavo net menkiausio vaidmenuko suvaidint paviršutiniškai, neatsakingai. Na, ir, žinoma, fantastiškas, aštrus humoro jausmas. Per ,,aukso fondo“  − nepavykusių etiudų – aptarimus kvatodavom iki žemės graibymo… Vaidina kurso draugas etiudą, vaizduoja kažkokį ãplamą kaimo bernelį ir uždainuoja silpnu, beklausiu balseliu: ,,Mama nupirko man žirgelį… Aš josiu Lietuvą vaduot…“ ,,Stop stop stop! Ką tu, Kikilai, vaduosi? Ką tu, vaikeli, taip išvaduosi…“ 

Mums, studentams, jauniems aktoriams, ji buvo tikra Mama – griežta, bet giliai mylinti. Dėstytoja išgyveno dėl mūsų nesėkmių, džiaugėsi, kai kažkas pavykdavo. Dabar per atstumą jaučiu, kiek vis tik daug dzūkiškumo Dėstytoja turėjo. Net ir jos kūryba buvo kažkiek dzūkiška: jautri, gili, šilta, kartais sentimentali, bet be galo gyva, ironiška. Dabar tokio teatro aš kartais labai pasiilgstu.

Na, o Dalios Tamulevičiūtės vardo festivaliui to ir linkiu! Gelmės, jautrumo, gyvybės ir į viską žvelgti šiek tiek su ironija. Sėkmės!

Aktorė, režisierė Elena Savukynaitė

Pritariu, kad puikaus, prasmingo darbo įvertinimo ir geriausių pagyrimų Dalia nusipelnė ir yra tikrai verta.

Savo prisiminimuose matau Dalią ir kitokią. Tikrą dzūkę. Grybavimas Daliai, kaip ir visiems dzūkams, buvo aistra. Deja, ne visad įgyvendinama… Nuvažiavome link jūros, ties Nemirseta. Grybauti! Einame arčiau jūros − Dalia netiki… Bet eina… Ir štai − vienas baravykas, antras, o visai prie jūros už kopos − rudmėsių tiltai. Džiaugėsi Dalia tokiu netikėtu nuotykiu − baravykus skaičiavo, rudmėses pjovė. Pajūry!!!

Ir kartą. Vėl prie jūros, Melnragėje. Bėga Dalia per paplūdimio smėlį link jūros. Ištiesus rankas į šonus, tvirtai laikydama prikibusias prie jų mano trimetes dvynukes. Ir tiesiai jūron! Krykščia, taškosi, kvatojasi visos trys. Tas pats dzūkiškas nuoširdumas ir meilė! ,,Mūsų Dalytė!..” − džiaugiasi anūkės.

Laikas negailestingai uždengia, prislopina geriausius atsiminimus. Varėniškių organizuojamas, globojamas ir vykdomas festivalis, skirtas Daliai, − gaivus vėjas, neleidžiantis pamiršti mūsų kraštietės. Tai didžiausia šventė visiems. Ji džiugina visus: sielų bendrystė, susitikimai teatralams, mėnesį trunkanti geriausio teatrinio meno mokykla žiūrovams. Didelė padėka Varėnos rajono valdžiai, kultūros darbuotojams už nepaprastą dovaną visiems.

Aktorė Aleksandra Metalnikova

,,Savo gyvenime ir šiame festivalyje jaučiu gyvą savo dėstytojos dvasią. Ji buvo labai griežta, bet labai teisinga, ji daug reikalavo iš mūsų, bet ir iš savęs taip pat. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano kūrybinis kelias, jei mūsų kursui būtų vadovavęs kas nors kitas, o ne Dalia Tamulevičiūtė.<…> Buvau sužavėta festivalio publika, žiūrovų buvo tikrai daug, jaučiau jų susikaupimą ir didelį palaikymą šiame tikrai nelengvame spektaklyje. Man didelė garbė, kad Dalios Tamulevičiūtės festivalyje buvau pirmą kartą apdovanota“, − sakė Aleksandra Metalnikova apie savo vaidmenį spektaklyje ,,Vienišas žmogaus balsas“.

(,,Aleksandra Metalnikova – geriausia Dalios Tamulevičiūtės festivalio aktorė“, LRDT informacija, manufaktūra.lt)

Aktorė Viktorija Kuodytė 

− Dalia Tamulevičiūtė yra pasakiusi: ,,Aktoriaus profesija reikalinga, kad žmogus parodytų save.“ Kokia Jūsų nuomonė?

Nežinau konteksto, kuriame Dalia Tamulevičiūtė galėjo pasakyti tokius žodžius. Tačiau, manyčiau, jei aktoriaus profesija būtų reikalinga tik tam, kad žmogus PARODYTŲ SAVE, tai taptų tik savanaudiškas, egocentriškas procesas. Tam tikras ekshibicionizmas. Nemanau, kad gerbiama dėstytoja turėjo galvoje tai. Atvirkščiai – ji visada kritikuodavo aktorinę tuštybę, pasipūtimą, savęs deklaravimą.

Kurie Tamulevičiūtės režisūrinės veiklos principai Jums atrodė  išskirtiniai?

Reiklumas sau, atsakomybė prieš partnerį, disciplina, motyvuotas buvimas scenoje, tikslingumas ir áiškios siekiamybės sceniniame kuriamų veikėjų gyvenime. Apsiskaitymas.

Režisierė, aktorė, choreoografė Birutė Mar 

Su režisiere susipažinome, kai mokiausi dar mokykloje. Jau tuomet lankiau Kaune dramos studiją, grojau fortepijonu Juozo Naujalio meno mokykloje, važinėjau į Vilniaus jaunimo teatro spektaklius ir žavėjausi Dalios Tamulevičiūtės ,,dešimtuku“. Ypatingai prisimenu jos režisuotą ,,Haroldą ir Modę“… Teatro ,,liga“ jau buvau susirgusi. Kaip tik man baigiant mokyklą, Dalia Tamulevičiūtė rinko aktorių kursą – atvažiavau ir aš į jos konsultaciją. Ji manęs paprašė paskaityti eilių, ir tuomet pasisodinusi atkalbinėjo stoti į aktorinį: ,,Tu gi pianistė, muzika – rimta profesija, aktorystė – ne tavo kelias!“ Galbūt  tuomet reikėjo parodyti užsispyrimą, bet aš išsigandau ir į stojamuosius neatvažiavau…

Ir dabar prisimenu tuometinę save – buvau tokia nedrąsi ir intravertiška paauglė, o režisierei patiko ryškūs, drąsūs žmonės. Man atsiverti reikėjo ilgesnio laiko. Laimei, pavyko įstoti į Sankt Peterburgo teatro, kino ir muzikos institutą. Baigiau ten aktorinį, paskui režisūrą ir visuomet, kai  kas nors pasakydavo, kad režisūra – ne moters profesija (o tai anksčiau teko girdėti dažnai), galvodavau apie Dalią Tamulevičiūtę: o juk ji sugeba! Ir dar kaip!

Vėl susitikome su režisiere, kai po studijų sugrįžau į Lietuvą ir dirbau Nacionaliniame dramos teatre. Labai nustebau, kai jos studentai vėliau man papasakojo, jog dėstytoja jiems sako: ,,Imkit pavyzdį iš Birutės, kaip ji pati dirba!“ Vadinasi, ji sekė mano kelią. 

Vėliau susidraugavome, susitikusios išgerdavome kavos. Jutau, kad jai patiko mano užsispyrimas, darbštumas. O kai 2019 m. atsiėmiau garbingą Varėnos festivalio ,,Geriausios festivalio  aktorės“ apdovanojimą, pagalvojau, kad tai Dalios Tamulevičiūtės dovana, ir ne tik už vaidmenį spektaklyje ,,Buda palėpėje“, bet už atkaklumą, užsispyrimą, už visą aktorystės kelią.

Biografija

Biografija