Nemunas, 1978 m., Nr. 6

Kas mane paskatino dirbti teatre (I)

Užrašė Emilija Liegutė

Kas mane paskatino dirbti teatre?

Kur jauno teatro režisieriaus kūrybinio brendimo pradžia?

Gal teatras šiandien pavargęs ir skurstelėjęs?

Visus, kurie įsimylėję teatrą, jaudina, koks bus teatras rytoj. O kokios meno ir gyvenimo problemos rūpi teatrui, jo žmonėms?

Teatro siekį – prabilti į mūsų emocijas, į protus – dug kuo lemia režiseriai, jų estetinis ir idėjinis nusistatymas. Apie tai ir kalba Jaunimo teatro vyriausiooji režisierė Dalia Tamulevičiūtė.1

Kas mane paskatino dirbti teatre? Visa mano vaikystė, visa aplinka, kurioje augau, buvo tarsi teatras. Tuomet aš, žinoma, šito nejutau. Močiutės pasakojimai apie savo gyvenimą, optimistinis požiūris, tu, anūkėle, geriau gyvensi už mus, visi geriau gyvensit, tik būkit vieningi, padėkit vienas kitam, sutarkit bėdoj ir džiaugsme. Jautriai dainuojamos dzūkiškos dainos, ypač giliai įsirėžusi man širdin „Oi, seniai, seniai pas motuly buvau“. Vestuvių ir laidotuvių apeigos. Juk mano gimtajame Pirmosios Varėnos miestelyje netgi vaikai prie karsto raudodavo žodžiais. O kur nuolatinis lakstymas po miškus – grybavimas, uogavimas? Kur rūku apsiklojęs Merkys, kai anksti rytą brisdavau brasta į kitą pusę, eidama su senele grybauti? Tarsi regėte regiu spektaklį Glūko ežere2 ant valčių: šviečiant deglams, vaidino sanatorijoje besigydantys aktoriai, o ežero krantus buvo gulte nugulę visų aplinkinių kaimų gyventojai. Aš nemačiau šio spektaklio – jis gyvas mano prisiminimuose tik iš mamos pasakojimų, tačiau žinau, kokia didelė šventė visiems Varėnos ir aplinkinių kaimų gyventojams būdavo kad ir moksleivių jėgomis pastatytas spektaklis, sporto šventė ar naujametinis karnavalas! Nesunku buvo pamėgti teatrą kai kiekviename žingsnyje susidurdavai su kūrybingais, turtingos sielos žmonėmis. Prisiminimai grąžina į užmaršty likusius metus? O man svarbiau ši diena…

Varėnos vidurinę mokyklą baigiau 1958 metais ir stojau į Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Teatrinį fakultetą, tačiau manęs nepriėmė3. Tada įstojau į Vilniaus kultūros-švietimo technikumą ir, gavusi saviveiklos dramos režisierės diplomą, išvykau dirbti į Klaipėdą. Ten, vadovaudama dramos būreliams, pirmą kartą susidūriau su kolektyvu. Norėjau mokytis toliau ir po pusantrų metų vėl stojau Konservatorijon. Šįsyk priėmė. Režisūra mane traukė, todėl ėmiausi režisuoti B. Brechto „Motušę Kuraž“ – iš visos pjesės kūriau savotišką montažą.

Mano viduje nuolat vyko kova tarp noro pačiai vaidinti ir dirbti su kitais. Po trejų metų išvykau mokytis režisūros į Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutą. Patekau pas garsiąją profesorę M. Knebel – tai buvo mano laimė. M. Knebel, talentinga pedagogė, išsyk pastebėjo, kad man trūksta gilesnio aktoriaus darbo suvokimo. Todėl ir apkrovė mane aktoriniais darbais. Režisuoti leido tik tada, kai sukūriau A. Čechovo „Trijose seseryse“ Olgą ir Šekspyro „Ričarde III“ – Elžbietą. Ji buvo teisi, nes tik ruošdama šiuos vaidmenis suvokiau, kad režisūra remiasi aktoriaus darbu. suvokti suvokiau, tačiau realizuoti mintį buvo labai sunku: kartais imdavo noras viską mesti ir bėgti. Man, be abejo, trukdė ir sentimentalokas dzūkiškas charakteris – juk režisūrai reikia griežtos logikos, kietos vyriškos rankos. Statėme daug ištraukų, kurias pakeisdami režisavome. Vaidino būsimieji režisieriai, kurių kiekvienas turėjo savo koncepciją. Daug dvasinių jėgų ir valios tekdavo padėti, kad juos įtikintum. Dabar galvoju, kad pas kitą pedagogą būčiau neištvėrusi, tačiau M. Knebel mokėjo paskatinti, palaikyti. Be to, tai labai šiuolaikiškas žmogus. Ji moka sujungti Konstantino Stanislavskio sistemą su nūdieniais teatro reikalavimais.

Ketvirtais mokslo metais M. Knebel leido man statyt iki diplominį spektaklį Jaunimo teatre. Teatras pasiūlė T. Jan pjesę „Mergaitė ir pavasaris“. Tai buvo spektaklis moksleiviams. O vėliau stačiau diplominį darbą – A. Oseckos „Trešnių sodas“. Buvo nelengva, bijojau, abejojau, ar sugebėsiu. Mat pasirinkau E. Pleškytę ir A. Šurną, kurie jau buvo daug vaidinę. Įtikinti juos savąja tiesa visų pirma reikėjo drąsos. Aš norėjau juoku, ironija išsakyti amžinas, bet skaudžias vyro ir moters tiesas. Džiaugiuosi, kad aktoriai suprato mane, patikėjo ir tuo man labai padėjo. Dirbti buvo įdomu, aktoriai lengvai improvizavo, aistringai gynė kiekvienas savo tiesą, o to man ir tereikėjo. Spektaklis  buvo žaisminga ir drauge dramatiškas. Tuomet Jaunimo  teatras pakvietė mane dirbti etatine režisiere. Sutikau, nes man patiko šio teatro aktoriai – kūrybingi entuziastai.

Dar vienas malonus susitikimas buvo su jais statant nūdienišką L. Žuchovickio pjesę „Vieni be angelų“. Joje atskleidžiama humaniška kova dėl žmogaus gyvybės, žmogays vietos gyvenime ieškojimas. Čia susidūriau su įdomiais aktoriais – E. Žebertavičiūte, E. Pleškyte, F. Jakšiu, R. Butkevičium, G. Girdvainiu… Man rodos, šiame spektaklyje mes užčiuopėme dar vieną temą – žmogų dvasiškai luošinančio sumaterialėjimo žalą. Aš ieškau tokių pjesių, kuriuos leistų „pasiknaisioti“ žmogaus sielos užkaboriuose, padėtų atskleisti dabartinio žmogaus prieštaravimus.

Tokia pjesė buvo E. Vetemos „Vakarienė penkiems“. Matome, kad skyrybų skaičius didėja. Mes, vyresnieji, smerkiame jaunimą, taikome jiems iš savo jaunystės atsineštą suvokimo matą ir užmirštame, kad dabar jaunimo reikalavimai sau ir kitiems visai kitokie. Darbo problemos irgi daug sudėtingesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jeigu žmogui nesiseka asmeniniame gyvenime, tai jis ir dirba prasčiau. Ir atvirkščiai: jei žmogus nepatenkintas savo darbu, neranda laimės ir šeimoje. Technika vystosi, taip, bet pažiūrėkime, kas darosi su žmogumi? N. Gelžinytė, B. Didžgalvytė, V. Bagdonas, G. Girdvainis ir R. Karvelis – gabūs aktoriai, man rodos, puikiai išryškino spektaklyje šias mintis. Jie dirbo entuziastingai, negailėdami nei jėgų, nei laiko. Džiaugiuosi, kad šio spektaklio gyvenimas ilgas. Be abejo, jį įkvepia aktoriai, kurie ir dabar, po penkerių metų, į sceną eina su tokiu pat jauduliu, kaip ėjo į premjerą.

Daugelio aktorių individualybės atsiskleidė tuomet, kai buvo paskelbtas pirmasis respublikinis jaunųjų aktorių konkursas. Koks buvo sujudimas teatre! Ruošėme klasikos ištraukas, stingant laiko, dirbome ir naktimis. Suvokiau, kas tai teatras – studija, kai aktoriai turi ką pasakyti, kad jie nepakantūs rutinai, akademizmui. Tiesa, pasitaiko jaunų aktorių, kurie galvoja, kad jų privalumas – jaunystė. Tada ir keliauja vienas ir tas pats charakteris per visus personažus. O juk aktorinio, kaip ir kitų rūšių, meno gyvybės paslaptis – nuolatinis atsinaujinimas, nepakantumas sau, nuolatiniai ieškojimai, nerimas. Geras, gabus aktorius iškenčia dideles kančias, kol vaidmuo tampa savas, ką jau kalbėti apie mažiau gabų arba jauną, nepatyrusį aktorių? Liūdniausia tai, kad aktoriui niekas negali padėti, jeigu jis pats sau nepadės. Tačiau dažnai būna ir taip kad aktorius stengiasi, dirba, o vaidmuo nepasiseka, nesujaudina žiūrovų. Tuomet kaltas režisierius, nesuradęs priemonių jam padėti. Skaudų kaltės jausmą ir aš nešioju širdyje dėl S. Šaltenio ir L. Jacinevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“ dublerių. Antroji sudėtis su užsidegimu, labai džiugiai pradėjo dirbti, tačiau man pristigo laiko ir jėgų, ir ilgainiui liko tik viena, pagrindinė sudėtis. Nebaigtas darbas aktoriams buvo skaudi trauma – su širdgėla apie tai mąstau. Myliu teatro kolektyvą, tikiu jo kūrybine potencija. Džiugu, kad prieš porą metų trupę papildė jaunų, ką tik Konservatoriją baigusių aktorių dešimtukas. Jiems pasisekė tuo atžvilgiu, kad įsiliejo į būrį gerų aktorių, kurie palaiko jų ieškojimus, improvizacijas, sutvirtina jas gilesniu žmogaus psichologijos pažinimu, logika.

Daug dirbome statydami „Ugnies medžioklę“ – tai pirmas miuziklas Jaunimo teatre. Nesiginčysiu dėl jo privalumų ar trūkumų – visko, žinoma, buvo, tik viena galiu pabrėžti: žiūrovai mėgsta jį, ypač jaunimas. Jausmų tyrumą, nuoširdumą jis iškelia į pirmą vietą. Nelengva buvo surasti miuziklo formą, nesame profesionalūs dainininkai, tačiau pirmasis žingsnis žengtas. Manau, statysime miuziklus ir toliau –  savus, lietuviškus, „jaunimietiškus“. Juo labiau jeigu mums ir toliau talkins G. Kuprevičius. Jis labai gerai suvokia, ko reikia nūdieniam jaunimui ir dramos teatrui.

Man buvo įdomu dirbti ir statant S. Šaltenio pjesę „Škac, mirtie, visados škac!“. Pokario metų miestelio gyvenimas man buvo itin artimas, tiesiog juste jutau jo atmosferą. Malonu, kad S. Šaltenis pasinėrė į mūsų teatro problemas: pjesę rašė artimai bendraudamas su teatru. Noriu tikėti, kad teatras pagaliau surado savo dramaturgiją, gerai jaučiantį dabartinio gyvenimo dvasią.

Spektaklį „Škac, mirtie, visados škac!“ statėme į pasaulį žiūrėdami pagrindinio herojaus Andriaus Šato akimis. Andrius – nepakanti rutinai, melui individualybė. Jaunuolio požiūris, jo kategoriškumas leido nuspalvinti spektaklį žaisminga, kartais netgi ironiška nuotaika. Šis spektaklis man brangus tuo, kad jaunuolis, susitikęs su blogybėmis, nepalūžta, jis tiki savimi, tiki, kad gali gyventi kitaip.

K. Kubilinsko „Bebenčiukas“ – pirmasis mano pastatymas vaikams, tačiau, užtikrinu, ne paskutinis… didele teatro švente tapo 100-asis vodevilių „Nuogi karaliai“ spektaklis. Aktoriai puikiai improvizavo, įtraukė parodijas, todėl pilnutėlė žiūrovų salė jų niekaip nenorėjo paleisti nuo scenos. Štai tokiais momentais aktoriai itin pajunta savo darbo prasmę.

Jaunimas mėgsta S. Šaltenio, S. Gedos ir O. Balakausko miuziklą „Komunarų gatvė“. Jaunimui reikalinga revoliucinė tematika. Juk kalbėti apie žmones, kurie dėl savo idėjos atidavė gyvybę – šventa tema. Mes privalome gerbti žmones, kuriančius istoriją. Visi miuziklo autoriai labai rimtai ėmėsi šios temos. Siekėme įtikinti žiūrovus, kad žmogus, būdamas dar visai jaunas, jau gali turėti idėją, gali žinoti, ko siekia. Su dabartiniu jaunimu stengiamės kalbėti paprastai, žmogiškai, remdamiesi istoriniais faktais. Ugdyti jaunimo socialinį aktyvumą įmanoma ne didaktikos, o romantinio traktavimo keliu.

Jaunimo teatras jau žengė savo pirmuosius žingsnius ta kryptimi. Tai patvirtina faktas: mūsų žiūrovai daugiausia jauni. Vadinasi, turime jiems ka pasakyti. Arba bent stengiamės surasti ką pasakyti dvejojančiam, savo vietos gyvenime ieškančiam jaunam žmogui. Mes ieškome konkretaus idealo, įkūnyto ryškiame teigiamame personaže, netgi herojuje, kurį jaunimas mylės, iš kurio mokysis, kaip kažkada mokėsi iš Pavlo Korčiagino4.

Naujausias mano darbas – S. Šaltenio  ‚Jasonas“. Tai gera pjesė – autorius, pastoviai rašydamas Jaunimo teatrui, vis geriau pajunta teatro specifiką, įgyja įgūdžių. Scenoje – vėl maž miestelio gyvenimas, kur atostogauti atvyksta Jasonas, Jasonėlių vaikų namų auklėtinis. Visi spektaklio veikėjai įdomūs, ryškių charakterių žmonės. Gyva šnekėjimo kalba, tarpusavy susipinančios tragiškos ir humoristinės gaidos sukuria savitų, kartais, netgi paradoksalių situacijų. Tačiau čia vis dėlto poetiškas spektaklis. Finale Jasonas sako liksiąs dirbti vaikų namuose ir auklėsiąs vaikus poetais su boksininko pirštinėm. Kad užaugę mokėtų apginti save, įrodyti savo tiesą.

Jaunimo teatro repertuare trūksta klasikos, todėl artimiausiu metu statysiu A. Čechovo „Žuvėdrą“. Po to svajoju imtis F. Dostojevskio – galbūt V. Rozovo pjesės pagal „Brolius Karamazovus“, kuri vadinasi „Berniukai“.

Darbų prieš akis, kaip matote, daug, tačiau jie teikia šviesių akimirkų.

Klausiate, ar nepavargstu? Žinoma. Tačiau aš dar dirbu su Konservatorijos Teatrinio fakulteto studentais. Kai nuvargina repeticijos teatre, atsigaunu auditorijoje. Studentų improvizacija, betarpiškumas mane visuomet gerai nuteikia, sušildo – ir nuovargio lyg nebūta.

1 Rašytojos E. Liegutės užrašytas D. Tamulevičiūtės pasakojimas – pirmoji publikacija, kurioje režisierė atviriau dalijasi vaikystės ir studijų metų prisiminimais, komentuoja savo pastatymus Jaunimo teatre.
2 Glūko ežeras yra Varėnos rajone, 4 km į šiaurės rytus nuo Senosios Varėnos, kur gyveno Ona Tamulevičienė.
3 1958 m. kursą rinko I.Vaišytė.
4 Pavlas Korčiaginas – pagrindinis rusų rašytojo Nikolajaus Ostrovskio romano „Kaip grūdinosi plienas“ (1934) herojus, sovietmečiu tapęs didvyriškumo ikona. Būtent žodžiai iš šio romano – „Gyvenimas duodamas tik vieną kartą ir nugyventi jį reikia taip, kad nebūtų kankinamai gėda dėl beprasmiškai pragyventų metų…“ ir Korčiagino pavyzdys buvo naudojami kaip propagandinė jaunimo ugdymo priemonė.

Teatras. 1983 m.

Aktorius – režisierius – sistema1 (II)

V. Truskauskaitė. Kokią įtaką nūdienos teatrui daro Stanislavskio sistema?

D. Tamulevičiūtė. Apie sistemą negalima kalbėti kaip apie metodą, kuris daro įtaką ar jos nedaro, kuriuo galima pasinaudoti, bet galima ir jo atsisakyti. Sistema, anot Stanislavskio, sukurta ne iš nieko, o stebint didelių aktorių vaidybos pamokas. Vėliau  sistema kūrėsi, brendo, keitėsi. Ją plėtojo didieji aktoriai. Aktoriaus meno laimėjimus nepriklausomai nuo to, ar repetuoti buvo pradėta nuo sistemos „a“ ar nuo „b“ punkto, vis vien galima traktuoti kaip persikūnijimo stebuklą, kurio siekiama šia sistema. Nei M. Čechovo, nei A. Koonen2 vaidmenų Stanislavskis neneigė, nors jo, M. Čechovo ir A. Tairovo3 repeticijų metodika labai skyrėsi. Nūnai Stanislavskio sistemą atsieti nuo mūsųs dar sunkiau nei amžiaus pradžioje, kai ji dar tik mezgėsi. Mer kartais net nesuvokiame, kaio giliai ji mumyse įaugusi. Ją diegia pats gyvenimas, tik reikia sugebėti aktoriui mokytis iš jo.

Aš gyvenime patyriau didelę sėkmę, nes Stanislavskio sistemą mandėstė puiki pedagogė – M. Knebel. Mokymo programos įsisavinimas priklauso nuo mokytojo autoriteto. M. Knebel dėka sistema man atsivėrė ne tik kaip našus darbo metodas, bet ir kaip milžiniškų pastangų, didžios etinės kultūros reikalaujanti profesinė veikla. M. Knebel dėstomą sistemą suvokiau kaip galimybę plėtoti kūrybiškumą. Jos reikalavimai suformavo mano požiūrį į teatrą kaip į kolektyvinės kūrybos meną, jos skatinimas domėtis šiuolaikiško teatro praktika pavertė sistemą visrakčiu, atrakinančiu žmogaus dvasinį gyvenimą viešai apžvalgai.

V. T. Kokią vietą Stanislavskio sistema užima nūdienos režisūros ieškojimuose?

D. T. Puikiai atsimenu paskaitas, kurias skaitė Jutaka4 (Japonija) apie P. Bruko eksperimentus. Domėjimasis jais puikiai įtilpo į sistemos mokymosi institute programą, o ir žymieji šių laikų režisieriai P. Brukas, P. Šteinas5 neapsieina be sistemos pamokų.žiūrėdama gruzinų režisieriaus R. Sturua6 „Kaukazo kreidos ratą“, „Ričardą III“, mačiau tą aukštą sceninę kultūrą, kurią siekia ugdyti sistema. Žemiškas, tarsi apčiuopiamas gruzinų spektaklių teatrališkumas neneigia nei „veiksminių linijų“, nei „vaidmens perspektyvos“. Skaitydama A. Efroso pasisakymus apie dabartinės aktoriaus vaidybos meną, vėl prisiminiau Stanislavskį.

Sistema nereikalinga tik nekūrybingiems aktoriams. Nekūrybingumo nepateisinsi nei ypatingais režisūros principais, nei kartų kaita, nei skirtinga gyvenimo mokykla. Sistema reikalauja talento ir jėgų, kuriuos pasitelkęs aktorius sugebėtų kasdieniniame darbe vadovautis meniškumo principais. Aktorius privalo kasdieniniu darbu patvirtinti savo talentą.

Teatro praktikai žino teiginį apie kūrybinį nesikartojimą. Nekartoti svetimų pamokų – profesijos prestižo reikalas. Būtina nuolat tobulinti savo estetiką, nes ieškodami ieškome ne tik naujos spalvos, bet ir naujo, konstruktyvaus požiūrio į gyvenimą.

V. T. Kas, Jūsų nuomone, padeda aktoriui profesionaliai tobulėti?

D. T. Profesines aukštumas teatre formuoja ne tik mūsų geri norai, bet ir dramaturgija, kurią renkamės darbui. Rengiant aktorius, būtina į mokymo programą įtraukti Čechovo ir Šekspyro pjesių, ištraukų iš Dostojevskio romanų. Čechovas moko bendrauti scenoje, ugdo vidinę inteligenciją, jis teatre būtinas. Šekspyras pratina prie teatralizuoto žaidimo, persikūnijimo lengvumo ir, žinoma, prie aktyvaus mąstymo. Dostojevskis lavina vidinę aktoriaus techniką, pratina prie aplinkybių, reikalaujančių maksimalios dvasinės įtampos ir emocinio atvirumo.7

Kasdieniame darbe aktorius susiduria su įvairiomis kliūtimis, pavojais, baime. Jam gali nepakakti jėgų susikaupti charakterio kūrimo procesui. Tada vietoj naujo žmogaus į sceną išeina matytų, vaidintų, žinomų savybių ieškotojai, kuriems iki gyvo žmogaus dar labai toli. Veikiamas aplinkybių, aktorius kartais nedrįsta savarankiškai ieškoti. Tada jis nesąmoningai ginasi nuo nesėkmės, slepiasi už vaidmens teksto, spalvina ir gražina šį tekstą. Režisierius gali tą procesą koreguoti, bet galutinis rezultatas priklauso tik nuo paties aktoriaus. 

Šiuolaikiškumo sąvoka mene interpretuojama įvairiai. Man šiuolaikiškumas prasideda nuo menininko pozicijos, jo antuždavinio, atskleidžiamo spektaklio tema ir forma. Šiuolaikiškumas nėra tik režisieriaus privilegija. Aktorius turi jį jausti ir, vadovaudamasis savo kūrybiniais siekiais, formuoti individualų stilių. Deja, teatrai nedažnai randa naujų temų, naujų charakterių ar problemų. Kad šiuolaikiškumas taptų mūsų teatro gyvavimo norma, reikia daug bendrų pastangų. Todėl aktoriui būtinas kolegiškumo jausmas. Ugdant individualybes, negalima ugdyti individualistų. Teatro meninė programa reikalauja sąmoningų kūrėjų, sugebančių ją plėtoti ir pajungti save programoje iškeltiems tikslams.

Man nuobodūs spektakliai, kuriuose „paradui“ vadovauja režisierius, o reginį papildo nekūrybingi statistai. Kaip neįdomu stebėti „fantazijų polėkius“, atsimušančius į  gražesnes ar prastesnes dekoracijas, aštresnę ar banalesnę bendravimo su sale formą. Teatre be aktoriaus nuobodu, nes reginiai pasimiršta, spalvos išdyla, o atmintyje pasilieka tik išgyvenimai, kuriuos žiūrovams sukėlė aktorius.

1 Pokalbis publikuotas almanache „teatras“. Šis almanachas, pradėtas leisti 1982 m., devintuoju dešimtmečiu buvo vienintelis specializuotas leidinys, skirtas teatro meno problemoms. Iš viso išleisti 6 numeriai, paskutinis – 1990 m. Antroji almanacho „Teatras“ knyga skirta vaidybos problemoms. Teatrologė  V. Truskauskaitė kalbino režisierius H. Vancevičių, G. Padegimą ir D. Tamulevičiūtę, klausdami apie K. Stanislavskio sistemos reikšmę ir transformacijas to meto teatre.
2 Alisa Koonen (1889-1974) – rusų aktorė, K. Stanislavskio mokinė. Kai 1914 m. buvo įsteigtas Kamerinis teatras, ji tapo „sintetinio aktoriaus“ koncepcijos įsikūnijimu.
3 Aleksandras Tairovas (1885 – 1950) – rusų režisierius – reformatorius, Kamerinio teatro steigėjas ir vadovas, „neorealizmo“ pasekėjas.
4 Wada Yutaka – japonų režisierius, studijavęs kartu su D. Tamulevičiūte GITIS‘e. 1975 m. Yutaka tapo P. Brooko asistentu. Buvo Brooko padėjėjas, kuriant spektaklį pagal C. Turnbullo knygą „Les Iks“ („Ikai“) Paryžiaus teatre Bouffes du Nord. Vėliau bendradarbiavo su įvairiais Prancūzijos teatrais, vienas garsiausių jo spektaklių – 1982 m. Avinjono festivalyje įvykusi Atholo Fugardo pjesės „Kraujo ryšys“ premjera. Pjesę adaptavo B. M. Koltes, vaidino žinomas Brooko aktorius M. Bowensas. Įdomu, kad 1979 m. Avinjone Yutaka pastatė populiaraus rusų dramaturgo A. Vampilovo pjesę „Provincijos anekdotai“.
5 Peter Stein – vokiečių režisierius, kuris, tapęs Vakarų Berlyno teatro Schaubuhne am Halleschen Ufer mano vadovu, pavertė jį viena garsiausių aštuntojo dešimtmečio Vokietijos scenų. 2011 m. jam paskirta Europos meno premija.
6 Robertas Sturua – garsus gruzinų režisierius, ilgametis Tbilisio Šota Rustavelio teatro meno vadovas. Būtent aštuntuoju dešimtmečiu Sturua tapo plačiai žinomas kaip originalus B. Brechto ir W. Shakespeare‘o interpretatorius. „Kaukazo kreidos ratas“ – 1975 m., „Ričardas III“ – 1979 m.
7 D. Tamulevičiūtė argumentuotai išdėsto, kodėl jos studijų programoje skirtinguose dramos aktorių kursuose autoriai yra A. Čechovas, W. Shakespeare‘as ir F. Dostojevskis.

Teatras, 1988 m.

Viltis – individualybė (III)
Dalia Tamulevičiūtė, Jaunimo teatro vyriausioji režisierė1

Užrašė Ramunė Zdanavičiūtė

Ruošiant jaunus žmones aktoriaus profesijai, svarbiausias tampa dėstytotojas – kurso vadovas, jo asmenybė: ko jis siekia, kokias užduotis pateikia, kokius reikalavimus kelia, kur link veda. Skirtumas tarp įvairių mokyklų akivaizdus. Labai sunki būna jauno aktoriaus adaptacija teatre. Todėl man atrodo, kad dirbti su būsimaisiais aktoriais turėtų teatro praktikai – daugelyje respublikų, Maskvos teatro mokyklose taip jau yra. Žmonės, dirbantys teatre, žino šiuolaikinės scenos reikalavimus2. O ir studentai nuo pirmųjų metų ima suvokti, kad yra teatro kolektyvas, greičiau įsitraukia į jo verpetą: dėstytojas pasakoja, kas ten vyksta, kas repetuojama ir t.t. Netgi tuo atveju, kai kursui vadovauja praktikas, mokymasis yra viena, o visai kas kita – darbas teatre. Priešingu atveju – šis skirtumas dar didesnis.

Jaunus žmones, tik atėjusius dirbti, teatro aplinka varžo, kausto. Todėl man atrodo, kad studentai turėtų susitikti su žiūrovais kaip galima ankščiau, galbūt jau  nuo antro kurso. Kad ir su savo bendraamžiais. Jie turi įprasti būti scenoje, nebijoti jos, išmokti bendrauti su partneriais ir su sale – tuomet perėjimas nuo mokslo prie darbo bus kur kas lengvesnis negu tuo atveju, kai studentas, rodydavęsis tik per egzaminus, iš karto išeina prieš publiką. Jaunam aktoriui, turinčiam šiek tiek sceninės patirties, bus daug lengviau: atsakomybė, baimė, žinoma, liks, bet tai bus ta baimė, kurią gali pažaboti darbu, o ne ta, kuri tave valdo.

Manau, kad nemaža spraga, rengiant aktorius, yra fizinis pasiruošimas. Aktorius turi tobulai valdyti savo kūną, ir, jeigu būtų mano valia, siūlyčiau įvesti į mokymo programą gimnastikos ar panašų kursą. Žinoma, tam reikalingos ir sąlygos: sporto salė, inventorius ir t.t.

Taip pat manyčiau, kad būsimuosius aktorius reikėtų mokyti groti vienu ar kitu muzikos instrumentu. Juo labiau, kad Teatro fakultetas yra Konservatorijoje, kur šalia ir dėstytojai, ir studentai, taigi bendravimas su muzika galėtų būti artimesnis. Visapusiškai paruošti neįmanoma, gal net ir nereikia, bet pažadinti meilę muzikai reikėtų. Naudos būtų daug.

Reikėtų tobulinti studentų sceninę kalbą – čia dar per mažai dirbama. Bet svarbiausia, žinoma, specialybė. Jaunas žmogus nebijo rizikuoti, ir manau, kad Konservatorijoje jis turi dirbti tik su gera dramaturgija, gera literatūra. Dėstydama savo studentams, mačiau, kiek daug naudos duoda darbas su Dostojevskio, Čechovo, Šekspyro kūriniais. Repetuojant tokią literatūrą, įvyksta lūžis. Ypač kai susiduriama su prozos ištraukomis – tuomet ir pjesėje lengviau suvokiama kiekvienos replikos vertė, pamatoma, kokius didelius klodus slepia kiekviena frazė.

Vienintelis kelias būti mažiau priklausomam nuo dėstytojo asmenybės – labai daug dirbti. Ir ne tik tam skirtomis valandomis. Tikrai daug ir įvairiuose žanruose bandydamas save, aktorius išmoks pats savarankiškai paruošti vaidmenį. Tai labai sunku. Bet jei aktorius išmoks bent iš dalies būti ir savo vaidmens režisieriumi, jis galės dirbti bet kokiame spektaklyje su bet kokiais žmonėmis, jo neišmuš iš vėžių nauji režisieriai, neįprasti reikalavimai. Toks savarankiškumas reikalingas. Tuomet aktorius netampa režisieriaus įrankiu. Bet pasiekti tokio savarankiškumo ruošiant vaidmenį kiekvienas turi pats – čia einama skirtingais keliais, ir tik pats žinai, kuo gali sau padėti. Ne visi to siekia. Tai aiškiai matyti stebint įvairių aktorių kūrybinį kelią: vienų, kurie išmoko dirbti patys, vaidmenys kiekviename naujame spektaklyje vis tobulesni, kitų – nesikeičia. O kartojant sena, prarandama gyvybė. 

Nežinau, koks turėtų būti idealus aktorius. Svarbiausia – kad būtų asmenybė, kad turėtų temperamentą, savo požiūrį į gyvenimą, kad būtų jautrus žmogus. Teatrui šiandien reikalingi fanatikai. Kad ir kaip įdomiai sugalvotų spektaklį režisierius, jeigu aktoriai dirba neįdomiai, bus neįdomu. Viskas pasiekiama, viskas atsiskleidžia tik per žmogaus individualybę. Režisūra yra atradusi daug įdomių dalykų, bet jie kartojasi. O štai dviejų vienodų žmonių nėra, ir šiandien teatras gali „išlošti“ tik įdomiom individualybėm.

Ruošiant aktorius, kiek įmanoma reikia stengtis, kad į šią profesiją nepatektų atsitiktiniai žmonės. Nieko nėra baisiau, kai žmogus, pradėjęs mokytis aktoriniame fakultete, pasirodo netinkamas šiai specialybei, bet iš pasigailėjimo jam leidžiama baigti studijas, iš pasigailėjimo jį priima koks nors teatras, – ir žmogaus gyvenimas suluošinamas. Žiūrovams reikia rezultato – jiems nepaaiškinsi, kad žmogus stengėsi. Dažniausiai tokie žmonės neturi jėgų patys pasitraukti, išeiti iš tetaro, ir gyvenimas jiems tampa kančia. Todėl, man atrodo, turėtų būti daug griežtesnė atranka, perkeliant studentus iš kurso į kursą, ir, suprantama, priimant į Konservatoriją.

Dažnai entuziazmas, užvaldęs stojančiuosius, vėliau išblėsta: pasirodo, kad neužtenka ištvermės, valios, gal net sugebėjimų toliau dirbti. Iš pradžių apima azartas įveikti konkrečią ribą – įstoti ir tam atiduodamos visos jėgos. Tačiau tų jėgų reikės dar ketverius metus ir visą gyvenimą. Juk per stojamuosius egzaminus išbandymas vyksta tik savaitę, ir labai sunku nuspręsti, ką priimti, ko – ne. Uždaros natūros žmonės prieš komisiją dar labiau užsisklendžia, drąsesni peržengia šį barjerą, atsiveria labiau. O tu turi pasistengti atsipalaiduoti, išjudinti žmogų, įžvelgti jo esmę ir per tris turus nuspręsti jo likimą.

Manau, kad prie teatrų reikėtų steigti studijas. Jeigu 7 – 8 klasės vaikai imtų bandyti save tokioje studijoje, po kelerių metų matytume, kurie iš jų gali toliau mokytis Konservatorijoje. Žinoma, nukentėtų jauni, gabūs žmonės iš respublikos rajonų. Bet ir čia galima būtų rasti išeitį.

Labai svarbu leisti studentui daryti tai, kas jį patį traukia, o ne užtverti visus kelius, paliekant vieną – taip reikia, taip nustatyta. Turime išleisti gerą specialistą. O kas yra geras specialistas teatre? Tai – vėl kartoju – atsiskleidusi save individualybė.

Dabar, jeigu aukštojoje mokykloje dalis studentų nubyra, yra blogai – kiek prisiimta, tiek jų ir turi baigti. Viską lemia skaičiai: nesvarbu, kokie specialistai ruošiami aukštojoje, svarbu, kad geras kitas rodiklis – baigė visi, vadinasi, visi buvo darbštūs, dori… Vis dėlto apie aukštųjų mokyklų darbą reikėtų spręsti pagal tai, kiek žmonių ir kaip po to dirba.

Džiaugiuosi, kad mano pirmasis kursas iki šiol visas kartu ir dirba visi. Žinau, kad šventės nesikartoja, ir man tie laikai labai brangūs. Teatre daugelis jų atsivėrė naujai. Atsiskleidė K. Kazlauskaitės  dramatinis, netgi tragiškas talentas – konservatorijoje ji buvo ryški charakterinė aktorė. D. Overaitė buvo sentimentaloka,  dabar jos vaidmenyse to visai neliko. Atsivėrė R. Vilkaitis, V. Petkevičius, po „Dėdės Vanios“ vėl sužibo D. Storyk… Nė apie vieną iš dešimties negaliu pasakyti, kad jis nerado savo vietos teatre, kad visi panašūs. Jie ir buvo skirtingi, tik įgavo meistriškumo, išaugo, patyrė daug skaudžių pamokų.

Žinoma, suprantu, kodėl į Konservatoriją, aktoriaus specialybę, nepriima vyresnių žmonių – aktoriaus amžius vis dėlto labai trumpas. Antra vertus, griežtų apribojimų, taisyklių čia neturėtų būti. Štai Čekoslovakijoje viename iš Prahos teatrų mačiau spektaklį pagal F. Dostojevskio „Lošėją“, kuriame vaidino žmogus, ankščiau dirbęs inžinieriumi. Jam buvo jau gerokai per trisdešimt, kai jis atėjo į teatrą ir prisipažino, kad labai nori vaidinti. Spektaklyje jo vaidmuo buvo įdomiausias. Mes irgi turėtume būti pasirengę panašiems atsitiktinumams.3

Ankščiau studijomis vadindavo nebrandžius, nelabai profesionalius kolektyvus. Dabar atvirkščiai – studijų kūrimasis skatinamas. Nes studija – tai gyvybė. Ten ne „dirbama“ baigus mokyklą. O nuolat ieškoma, bandoma, studijuojama toliau. Tai besidominčiųjų kolektyvas, o ne etatinių darbuotojų grupė.

Prieš dešimtmetį, gastrolių Maskvoje metu, A. Popovas, pasižiūrėjęs mūsų spektaklius, pasakė, kad jis seniai nematė ir pagaliau išvydo teatrą, kuris išsaugojo studijinę dvasią. Tuomet aš pagalvojau, kad turbūt mes padarėme silpnos trupės įspūdį. Tačiau dabar suprantu, kad tai buvo komplimentas.

Teatre labai svarbios žmogiškosios kolektyvo narių savybės. Jeigu aš galiu užgniaužti kito individualybę arba kažką nustumti, o pats užimti jo vietą, tai tuokart gal ir išlošiu, bet paskui tikrai susilauksiu žiauraus atpildo. Tai etikos klausimas.

Nežinau, kaip jaunus žmones išauklėti, kad jie nepalūžtų teatre ir gyvenime apskritai… Vieni metai atneša sėkmę vieniems, kiti – kitiems, tai vieni gauna didesnius vaidmenis, tai kiti. Kaip paruošti žmones, kad, ir ilgiau negaudami vaidmenų, jie dirbtų: rengtų programas ar užsiimtų kokia kita veikla. Štai D. Kazragytė: tai ji rašo, tai ji skaito, rengia teatre benefisą, nes tuo metu nieko nerepetuoja. Kažkas jai gali labiau pasisekti, kažkas mažiau, bet ji nestovi vietoje, ir niekas jos neišmuš iš darbo ritmo. Kuo tai paaiškinti? Ši aktorė savo kūrybinį kelią pradėjo kaip pianistė ir, kaip visi muzikantai, buvo išmokyta daug dirbti. Aktorinio fakulteto studentai dažnai gali pasiteisinti: dėstytoja, aš ieškojau, galvojau, bandžiau, bet man neišeina… Muzikantai nuo mažų dienų išmokyti dirbti: turi išmokti groti, išmokti atmintinai, turi pirštus miklinti. D. Kazragytė šitai turi kraujyje, ji žino, kas yra darbas, – tai profesionalė.

Nežinau, kokia linkme vystysis aktoriaus profesija, bet matau, koks aktorius patraukia žiūrovus šiandien. Mums didelį įspūdį daro žmogaus geranoriškumas, inteligencija. Aktorius jis ar ne aktorius – vis tiek. Galvoju, kodėl toks populiarus V. Bagdonas. Šito nei paslėpsi, nei suvaidinsi, jeigu neturi. O tas, kuris braunasi per gyvenimą kumščiais, įdomus trumpam. Kažkur skaičiau, kaip vienas keliautojas, pasiklydęs kalnuose, likęs be maisto, be pinigų, sutiko senuką, vietinį gyventoją, kuris davė jam viską, ko reikėjo. Keliautojas pažadėjo atsiųsti skolą. O senukas sako: tu man atsilyginsi, kai pats kam nors padarysi gera. Šių dienų prakticizmas, karjeros siekimas užgožė daug žmogiškų pradų. Šiandien visur stipriai jaučiamas būtent žmogiškumo badas.

1 Tai paskutinis D. Tamulevičiūtės pasisakymas, jai dar būnant Jaunimo teatro vyriausiąja režisiere, publikuotas almanacho „Teatras“ numeryje, skirtame aptarti aktorių problemoms. Įdomu tai, kad D. Tamulevičiūtė kalba kaip pedagogė, atskleisdama savo požiūrį į būsimų aktorių ugdymą ir pateikdama pasiūlymus, kaip reikėtų tobulinti Konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedros veiklą, studijų programas. Išdėstytos mintys vadintinos programinėmis D. Tamulevičiūtės pedagogikos nuostatomis. Plačiau apie tai: J. Lozoraitis, Dalia Adelė Tamulevičiūtė, In:Lietuvos vaidybos mokykla, V.: Inforastras, 2004.
2 D. Tamulevičiūtė kalba apie tuo metu itin aktualią problemą, kad turėtų būti teatro pedagogai – teoretikai ar praktikai. Šis klausimas buvo nagrinėtas ir pokalbyje „Maištas. Kas toliau?“ („Kultūros barai“, 1989, nr. 9), kuriame dalyvavo režisieriai D. Tamulevičiūtė, R. Tuminas, teatrologai I. Aleksaitė, E. Bundzaitė, E. Jansonas, tuometiniai studentai G. Varnas, D. Miniotas, D. Svobonas. E. Jansono nuomone, krizinę situaciją tuometinėje Aktoriaus meistriškumo katedroje buvo galima numatyti, o kritikai jau seniai rašė „kad specialybę turi dėstyti menininkai, režisieriai pedagogai, o ne „teoretikai“, studijavę mokslus apie teatrą, gynę disertacijas, bet nedirbę teatre“. Kritikas priminė, kaip „sunkiai J. Vaitkus skynėsi kelią į Konservatoriją, kiek prieštaravo tuometinė katedros vedėja I. Vaišytė ir buvusios Aukštojo ir specialiojo viduriniojo mokslo ministerijos vadovas Henrikas Zabulis“. D. Tamulevičiūtė prisiminusi savo patirtį tuometinėje Konservatorijoje, pridūrė: „Čia ne pedagogika, o režisūra skambėjo kaip keiksmažodis.“
3 D. Tamulevičiūtė pati susidūrė su šia dilema, kai buvo sprendžiamas I. Maškarinos priėmimo į LMTA klausimas.

Lietuvos aidas, 1991 m. liepos 16-17 d.

Ir vėl šaunioji vienuolikė (IV)

Irenos Aleksaitės pašnekesys su Dalia Tamulevičiūte

Daug kas prisimena prieš šešiolika metų išleistą legendinę Lietuvos konservatorijos laidą – žavius būsimuosius aktorius, nepaprastąjį dešimtuką, kurį scenai parengė Dalia Tamulevičiūtė ir kuris šiandien sudaro kūrybinį Jaunimo teatro branduolį. Atrodo, kad antrą ar trečią sykį niekas gyvenime nesikartoja. Bet gal būna ir išimčių. Štai ką tik pasibaigė aktorių diplomantų egzaminai. Ir vėl matome D. Tamulevičiūtės auklėtinius. Ir vėl teatro šventė. Penki diplomantų vakarai įkvėpė viltį, kad Teatras – vis dėlto gyvas1. Penki būsimųjų artistų vakarai Vilniaus „Lėlės“ teatre apvainikavo visą teatro sezoną, nors sunku buvo to tikėtis. Gal todėl ir teatro kritikų buvo mažoka. Tuo blogiau jiems. Jie nematė puikių spektaklių ir gražiausių ištraukų. Bet užtat kiek daug į šiuos vaidinimus susirinko jaunimo. Visi norintys netilpo salėje, sėdėjo ant palangių, ištvermingai ramstė sienas. Tai irgi buvo nepaprasta, ypač prisiminus praretėjusias žiūrovų gretas mūsų garbinguose teatruose.

Visą, ką regėjau, įkvėpė mane pokalbiui su Dalia Tamulevičiūte, kuri po diplominių spektaklių egzaminavo stojančiuosius į Lietuvos muzikos akademijos Mokomojo teatro vaidybos katedrą. Kursą renka Jaunimo teatro aktorius Algis Latėnas. „Ištraukiau“ ją porai valandų iš komisijos.

I. A. Jau daug metų dirbate per stojamuosius egzaminus. Kuo pasižymi šiandien atėję laikyti egzaminus į vaidybos specialybę?

D.T. Poslinkiai, sakyčiau, ne į gera. Žiūriu į jaunus vyrukus ir merginas, o matau tik vieną – neapsakomą abejingumą, pasyvumą. Klausau, ką jie pasakoja apie save, gyvenimą, bet man (turbūt ir kitiems besiklausantiems) sunku suvokti, ką tas jaunas žmogus mėgsta, ko nekenčia.

I. A. Kaip Jums atrodo, kodėl taip yra?

D. T. Manau, viskas prasideda vaikų darželyje. Ten mažylis verčiamas prisitaikyti. Jam nurodyta, kada gultis. Kada keltis, kada valgyti. Jis turi prisitaikyti net prie auklėtojos būdo, įpročių. O didelėse klasėse mokykloje (ir vaikų darželiuose didelės grupės!) neįmanoma skirti didesnio dėmesio individui ir jį ugdyti. Be to, gerai atsimename: mokytojai negalėjo rašyti dvejetų, nes gadins pažangumo rodiklius… vaikai neišmoko dirbti, jie išmoko tik prisitaikyti prie aplinkybių. Ypač menkas jų apsiskaitymas ir bendroji kultūra. Knygų jie nemėgsta ir neskaito. Bet atsakinėti vis tiek verta. Tada naiviai gudrauja – atsakinėja mokytojui taip, kad jam patiktų. Ir pats sudėtingas mūsų gyvenimas turi įtakos jaunų žmonių psichologijai.

I. A. Galėčiau, Dalia, pridurti: stojamieji egzaminai rodo ir koks pasibaisėtinas daugelio pedagogų skonis, nulemtas agitbrigadų repertuaro – tai dainuškos ir nepakenčiamas maivymasis. Tačiau rinktis nėra iš ko.

D. T. Vis dažniau imu manyti, kad laikas keisti atrankos būdus. Matyt, reiktų važinėti į mokyklas ir ten ieškoti vaidybai gabių vaikų. Yra puikių moksleivių dramos būrelių. Mokytojai man yra sakę, kad asmenybių netrūksta, bet gabiausieji dažnai nedrįsta stoti. Užtat į jų vietą ateina negabūs drąsuoliai. Man netgi atrodo, kad Čiurlionio meno mokykloje galima būtų įkurti ir dramos klasę. Ten reikėtų žaisti su vaikais, mokyti juos atsipalaiduoti, lavinti vaizduotę, jausmus. Gruzijos mokytojas Aminašvilis2 taip ir dirba.

I. A. Na, tarkime, tokia klasė atsirastų Čiurlionio meno mokykloje. Vadinasi, visi ją baigusieji automatiškai būtų priimti į Vaidybos katedrą?

D. T. Nebūtinai. Tik dalis gabiausių galėtų pretenduoti. Kiti neabejotinai dvasiškai praturtėtų, vidujai atsipalaiduotų, įgytų humanitarinių žinių. Tai labai praverstų gyvenime.

I. A. Juo Jums įdomi vaidybos pedagogika?

D. T. Artimai bendrauju su jaunais žmonėmis (gal dėl to lėčiau senstama?). Įdomu pažinti kiekvieną iš jų ir, ko gero, pačiai daug ko pasimokyti. Vyksta, sakyčiau, abipusio turtėjimo procesas.

Išleisdama į teatrą jaunus aktorius, lyg susipažįstu su jais iš naujo. Nustebusi žiūriu į juos diplominiuose spektakliuose. „Štai kokie jie dabar sumanūs, išradingi, išmintingi“, – galvoju ir be galo džiaugiuosi, nes čia yra ir mano darbo dalis. Suvokiu, kad mus jau sieja ir bendras teatro supratimas.

I. A. Kurie iš ketverių bendravimo su studentais metų sunkiausi?

D. T. Man visada sunkiausias antras kursas. Pirmame dar vyksta žaidimai, etiudai. Visi drauge žaidžiame. Antrame kurse paprastai įvyksta lūžis. Tenka atsisveikinti su vienu ar kitu jaunu žmogumi. Čia tarsi kortų žaidimas, pirmame kurse dar nežinai, kuris iškris iš to žaidimo…

I. A. Kiek „nubyrėjo“ iš Jūsų kursų?

D. T. Jūsų minėtame legendiniame kurse buvo 24 žmonės. Baigė tik dešimt. Šių metų laidą pradėjo 23 studentai, o liko tik vienuolika.

I. A. Nemaniau, Dalia, kad Jūs tokia negailestinga… Žinoma, juokauju.

D. T. Mūsų profesijoje žodžių „gailestingumas“ ar „negailestingumas“, ko gero, neturėtų būti. Aš nepaaiškinsiu žiūrovams, kad , pavyzdžiui, studentas „N“ – labai geras žmogus, nors vaidina prastai. Aš negaliu jam už tą „gerumą“ duoti diplomą. Aktorystė, man rodos, pirmiausia nepaprastai darbščių, valingų ir, žinoma, gabių žmonių profesija. Nereikia bijoti atsisakyti tinginių, abejingų žmonių. Atranka padeda ugdyti profesionalumą. Neslėpsiu, labai džiaugiuosi, matydama, kad buvęs mano dešimtukas šiandien Jaunimo teatre intensyviai dirba. Jie darbštūs ir vis dar smalsūs.

I. A. Kas sunkiausia rengiant būsimuosius aktorius?

D. T. Sunkiausia juo išmokyti juos dirbti savarankiškai. Juk ne paslaptis, kad turime daug aktorių, kurie tik žiūri režisieriui į burną, laukia jo pasiūlymų, nurodymų, patarimų. Nė žingsnio patys scenoje nežengia. Užtat spektaklyje jie – tikri automatai, vykdantys svetimą valią. Aš prieš tokį režisieriaus ir aktoriaus bendradarbiavimą. Mano tikslas – išmokyti studentus nuolat dirbti namie, kad ir kaip archajiškai, gal net naiviai visa tai atrodytų. Štai muzikantai. Jie daug dirba patys. Taip ir būsimas aktorius turi rengtis kūrybai, nuolat kaupdamas savyje žinias, įspūdžius. Dar labai svarbu padėti studentui atrasti tą vienintelį savo paties kelią.  Tai velniškai sunku, net paslaptinga.

I. A. Pastebėjau, kad parinkdama mokomąjį repertuarą, jūs nuolat grįžtate prie tų pačių autorių. Pavyzdžiui, prie Dostojevskio, Čechovo, Williamso…

D. T. Jau studijų metais būtina susipažinti su didžiųjų pasaulio rašytojų kūryba. Dostojevskis, mano supratimu, turi būti repertuare. Tai sakau studentams. Bet iš Dostojevskio jie patys renkasi ištraukas ir scenas. Mes daug mokomės, gilinamės. Bet svarbu, kad kiekvienas suvoktų Dostojevskį savaip, individualiai, savo galvoje turi „parašyti“ visą romaną. Tai ir yra vaizduotės žadinimas.

Williamso atsiradimas susijęs su mūsų išvyka į Ameriką3. Studentai patys pageidavo šio autoriaus. Žinoma, mūsų repertuare buvo ir vodevilių, ir lietuvių prozos bei dramaturgijos.

I. A. Iš penkių šios laidos vaidinimų du yra Jūsų dviejų studentų savarankiški režisūriniai darbai, galima sakyti, debiutai.

D. T. Jau pirmame kurse, kai studentai parodo savo nors ir primityvius etiudus, matyti, kas labiau linksta į aktorystę, o kas į režisūrą. Tai pastebiu ne tik aš, bet ir patys studentai. Taip buvo ir šį kartą. Tad drauge pasitarę nusprendėme, kad galima leisti jiems režisuoti. Taip atsirado du savarankiški vaidinimai – „Musių valdovas“ (pagal V. Goldingą4) ir „Tiškučio akademija“.

Labai vertinu studentų aktorių norą režisuoti. Žinoma, labai svarbu, kad studentai dirbtų dėstytojo vadovaujami. Bet ne mažiau prasmingi ir kūrybiniai kontaktai. Paklusti savo draugui, kolegai – labai daug. Pastebėjau, kad tada jie tampa ypač išradingi, atranda daug naujų įdomių dalykų. Režisierius turi puikiai žinoti, kokia aktoriaus duona. Jis tai turi patirti savo kailiu. Eimuntas Nekrošius, buvęs mano studentas, manau, galėjo būti labai neblogas aktorius. Jis mokėsi dešimtuko kurse ir po dvejų studijų metų paaiškėjo, kad jam reikia užsiimti tik režisūra. Bet į Maskvą, į GITIS‘ą, jis išvažiavo jau paragavęs aktoriaus duonos. Gal todėl šiandien jam smagu dirbti Jaunimo teatre su buvusiais bendrakursiais, kurie puikiai žino ir aktorinę jo kompetenciją. Manau, kad režisierius reikia rengti būtinai drauge su aktoriais, kaip šiandien mūsų katedroje daro Jonas Vaitkus.

I. A. Matyt, pagal tą patį dvasinio artumo principą Jūs pasirinkote ir savo buvusius mokinius pedagoginiam darbui. Turiu omenyje A. Latėną. (Žinau, kad kurį laiką su Jumis sėkmingai dirbo ir R. Vilkaitis.)

D. T. Čia vėl tas pats principas – vienodai suvokiame teatrą, nors esame gana skirtingi žmonės. Studijų metais pastebėjau, kad A. Latėnas geba savo kolegoms dalykiškai patarti. Būna, per pratybas susiginčijame, bet nebijome, kad ginčo klausosi studentai. Tegul patys randa savo tiesą. Jei pavyktų įkurti Vilniuje Vaikų teatrą, A. Latėnas būtų jo pagrindinis vadovas, imtų viską į savo rankas. Aš su malonumu čia pagal savo galimybes statyčiau spektaklius5.

I. A. Koks santykis tarp pedagogikos ir režisūros mokymo procese? Turbūt žinot, kodėl šito klausiu, nes tai buvo kritikos ir anuometinės Vaidybos katedros vadovybės svarbiausias ginčo objektas. Buvo atkakliai teigiama – būsimam aktoriui reikia tik pedagogo (iš tikrųjų režisūros visai nebuvo daugelyje blankių tuometinių diplominių spektaklių).

D. T. Pedagogika ir režisūra – labai glaudžiai susipynusios ir, ko gero, viena be kitos negali egzistuoti. Nežinau, kas yra „grynoji pedagogika“. Pedagogas įveda studentą į tam tikras aplinkybes, sukuria jas (tai ir yra režisūra). Kaip jam atsiskleisti, jei aš nepadedu? Taigi režisūra ir pedagogika eina greta. Geras režisierius – visada puikus pedagogas. Geras pedagogas – sumanus režisierius.

I. A. Štai ir priėjome prie režisūros. Atleiskite, Dalia, galbūt paliesiu skaudžią temą. Jūs pasitraukėte iš aktyvios režisūros, išėjote iš Jaunimo teatro, palikote savo išugdytus mokinius. (Taip atsitiko ir A. Efrosui, ir M. Tumanišviliui, deja!) Žiūrėdama šiandien Jūsų sukurtą diplominį spektaklį – T. Williamso „Stiklinį žvėryną“, pastatytą talentingai ir išmoningai (ko gero, tai vienas iš geriausių Jūsų spektaklių), pagalvojau, gal Jūs su kažkuo karštai polemizavote, ginčijotės? Juk čia tiek daug kūrybinės ugnies, didžios tiesos, autoironijos, sakyčiau, grakštaus dramatiškumo…

D. T. Patikėkit – nei šiuo, nei kitais diplominiai spektakliai aš niekam ir nieko nenorėjau įrodyti. Ar turėčiau įrodyti, kad galiu dirbti? Pjesė „Stiklinis žvėrynas“, mano supratimu, šiandien labai reikalinga jauniems žmonėms. Juk nemažai jų stumdosi Gariūnų turguje, atkakliai siekdami praturtėti. O tokių kaip pjesės ir spektaklio herojė Laura – vidujai turtingų jaunų žmonių vis dėlto labai nedaug. Kai su kursu pernai išvykome į Niujorko Julijardo meno mokyklą, labai didžiavausi savo studentais. Turėjome labai mažai pinigų, bet jie nebuvo gobšūs. Kiekvienas ieškojo nors menkiausios dovanos savo tėvams, artimiesiems. Ne sau. Sakysite, sentimentalu? Jokiu būdu.

Prisipažinsiu, nesitikėjome sulaukti tiek daug publikos mūsų diplominiuose vaidinimuose. Dabar avanscenoje – politika, natūralu, kad žmonės nesilanko teatre. Gerai dar, kad Nepriklausomos Lietuvos radijas pranešė apie mūsų spektaklius. Afišų buvo mažai, aš net nemačiau jų. Tuo pat metu vyko studentų sesija. Buvau tikra, kad daug žiūrovų neturėsime. Ir staiga toks antplūdis! Mums ypač brangus jaunimo itin didelis dėmesys. Matyt, sudomino gyvas teatras, – sakau tai be perdėto kuklumo.

I. A. Jūs vadovaujate Vaidybos katedrai. Kokios jos perspektyvos?

D. T. Dabar, jau priėmus statusą, priklausome Lietuvos muzikos akademijai. Sunku pasakyti, gal ateityje atsiskirsime ir įkursime Teatro institutą, jei šito reikės Lietuvai. Kol kas turėsime savo fakultetą. Net jei ir keisis teatrų struktūra, aktorių vis vien reikės. Teatrui nuolat reikia jaunų žmonių.

I. A. Kaip žiūrite į įvairių neprofesionalių teatrų kūrimąsi?

D. T. Man rodos, šis procesas, kurį dabar ėmėsi tvarkyti savivaldybės, reikalautų tam tikros profesionalų aktorių, režisierių ar kritikų kontrolės. Prie savivaldybių turėtų būti konsultantai, kurie tartų savo svarų žodį dėl vieno ar kito kolektyvo ir paramos jam. Man rodos, natūralus būtų toks procesas – ne deklaracijos, kas kokį teatrą norėtų sukurti, o akivaizdūs rezultatai – spektakliai. Kad nebūtų taip, kaip su Marijampolės teatru6, apie kurį tiek ir težinome, kad vis dar egzistuoja.

Vėl prisiminsiu mudviejų su A. Latėnu laidą. Būtų labai gaila išardyti šį kolektyvą, kuris jau dabar repertuare turi penkis spektaklius. Juo labiau kad kryptis – teatras vaikams. Jie labiausiai apleisti. Reikia suteikti jiems viltį, padėti įeiti į meno pasaulį. Gerai būtų turėti kokį centrą, kur vaikai susirinktų, bendrautų, padėtų vieni kitiems, o ne tik žaistų kompiuteriais. Vaikus reiktų sutelkti po vienu stogu. Tikimės paramos iš visų, kam rūpi vaikų likimas.

I. A. Šis sezonas, Dalia, buvo Jums labai sėkmingas kaip pedagogei, o ypač kaip režisierei. „Stiklinis žvėrynas“, kurį pastatėte su savo studentais, mano supratimu, geriausias šį teatro sezoną. Galėtumėt jaustis laiminga.

D. T. Kažin ar kada nors būname visiškai laimingi. Neslėpsiu, patyriau didelę traumą, kai išėjau iš man brangaus teatro. Štai ir dabar – prašėme Jaunimo teatro salės diplominiams spektakliams. Deja, negavome7. Gerai, kad „Lėlės“ teatras buvo draugiškesnis. Negaliu abejingai žiūrėti į Jaunimo teatro nesėkmes, jos ir man kelia skausmą. Jį įveikti padeda darbas. Pamanau – koks skirtumas pagaliau kur dirbi? Dirbi – vadinasi, gyveni, vadinasi, viskas gerai.

1 Tai buvo pirmasis D. Tamulevičiūtės aktorių kursas, kuris baigė studijas jai pasitraukus iš Jaunimo teatro vyriausiosios režisierės pareigų. Vilniaus „Lėlės“ teatre buvo parodyti penki diplominiai spektakliai: „Stiklinis žvėrynas“ (režisierė – D. Tamulevičiūtė, pedagogas – A. Latėnas, dailininkė – F. Linčiūtė-Caitiekūnienė), „Ištraukos iš T. Williamso pjesių“ (režisierė – D. Tamulevičiūtė, pedagogas – A. Latėnas), „Musių valdovas“ (režierius – J. Gaižauskas), „Broliai Karamazovai“ (režisierė – D. Tamulevičiūtė, pedagogas – A. Latėnas), „Tiškučio akademija“ (režisierius – E. Jaras, dailininkė – F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė).
2 D. Tamulevičiūtė  kalba apie gruzinų pedagogą-eksperimentatorių Šalvą Aminišlavį, vėliau tapusį Montesori sistemos pradininku Gruzijoje.
3 D. Tamulevičiūtė būtent su šio kurso studentais buvo išvykusi į Niujorko Juilliardo mokyklą. Plačiau apie tai: „Kultūros barai“, 1991, nr. 2.
4 William Golding.
5 Minimas Vaikų teatras virto „Šiaurės Atėnų“ teatru.
6 1988 m. Marijampolės dramos teatras priėmė studijas LMTA baigusį aktorių kursą (A. Kaniavą, D. Meškauską ir kt.), tačiau nesugebėjo sukurti elementarių kūrybinės veiklos sąlygų, 1990 m. jauni aktoriai pasitraukė iš minėto teatro.
7 Nuo 1989 m. kovo iki 1991 m. rugpjūčio Jaunimo teatro meno vadove buvo Rūta Vanagaitė.

7 meno dienos, 1995 m. liepos 14 d.

Ir vėl šaunioji vienuolikė (IV)

Su Lietuvos muzikos akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vedėja, režisiere Dalia Tamulevičiūte kalbasi Valdas Gedgaudas

Valdas Gedgaudas: Šiemetiniai Vaidybos katedros diplomantai jau atsiėmė diplomus, baigėsi ir stojamieji egzaminai. Kokia Jūsų nuotaika?

Dalia Tamulevičiūtė: Muzikos akademijos Vaidybos ir režisūros katedrą šiemet baigė du aktorių kursai. Vienam vadovavo Algirdas Latėnas, kitam – Vladimiras Jefremovas. Žinoma, visi džiaugiamės A. Latėno kursu, kuris puikiai studijavo visas disciplinas. Tai labai organizuotas, darbštus kursas1. Nors A. Latėnas buvo labai užimtas (vaidino dviejuose Eimunto Nekrošiaus spektakliuose), jo ir auklėtinių santykiai buvo labai geri. Pasirodė daug puikių recenzijų apie šio kurso pagrindinį diplominį spektaklį – A. Čechovo „Ivanovą“. Nežinau, kaip jiems seksis „Vaidilos ainių“ teatre, bet norėčiau palinkėti, kad neišsibarstytų studijų metais sukauptos tikros kūrybinės dvasios ir toliau dirbtų su tokia pat ugnele. Jei tai pavyks, jie įrodys, kad Lietuvos teatre yra jaunų žmonių. Man regis, be šito nė vienas teatras gyventi negali.

Nors visi žinome, kad dabar aktoriai yra elgetos, bet šiemet į Vaidybos katedrą panoro stoti per aštuoniasdešimt žmonių (daugiausia mergaičių)2. Noras labai didelis. Gal todėl, kad žmonės negalvoja, kaip gyvens ar pragyvens. Man regis, pamažu Lietuvos teatrai atgims. Žiūrovai jau vėl pradeda lankyti gerus spektaklius – grįžta į teatrą. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės nori studijuoti, domisi vaidybos menu. Man tik vieno labai gaila: praradome labai gražią tradiciją, kai visas kursas eidavo dirbti į vieną teatrą (ačiū Dievui, šiemetiniams diplomantams šiuo atžvilgiu pasisekė). Padirbėję dvejus ar trejus metus kartu, įrodydavo, ko yra verti. Gal pasauly taip ir nėra daroma, bet man atrodo, kad ne viskas ir ten pasaulyje yra gerai. Kai kursas išblaškomas, labai žmonės dažnai sutrinka, „pradingsta“, o praėjus jaunystės metams, atsitiesti nepaprastai sunku. Prisimenu savo dešimtuką. Negalėčiau sakyti, kad kiti mano vadovaujami kursai buvo prastesni, bet dešimtukui tapti tokiam legendiniam padėjo sąlygos: visi atėjo į mano vadovaujamą teatrą su savo diplominių spektaklių repertuaru. Taip pamažėle atsirado ir drąsa, ir meistriškumas… Jei ir kitiems būtų sudarytos panašios sąlygos, man regis, atsirastų daugiau jaunų, įdomių aktorių. Lietuvos teatrui to labai reikia.

V. G.: Daug kalbama apie aktorių perprodukciją. Tai ypač juntama sostinėje. Aktoriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori važiuoti dirbti į Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos dramos teatrus, o Vilniuje jie irgi nieko ypatinga lyg ir nenuveikia. Gal tik vienas kitas…

D. T.: Jie patys renkasi. Dabar demokratija, laisvė. Ankščiau versdavo važiuoti į provinciją. Bet aš visada maniau, jeigu žmogus nori dirbti, jis nežiūrės, ar čia Vilnius, Kaunas ar Panevėžys, – jis dirbs. Šiaulių, Panevėžio teatrams tikrai labai trūksta jaunų aktorių. Bet ta pati problema kamuoja ir Vilniaus teatrus. Juk ir čia jauni aktoriai negauna darbo. Gal todėl, kad šiuo metu taip gyvename. Kas išdrįstu pasakyti vyresniam aktoriui: „Eik į gatvę…“? Ką jis uždirbo, iš ko gyvens?.. Tokia dabar padėtis. Bet tvirtinti, kad nebereikia rengti jaunų šios profesijos žmonių, negalėčiau. Jeigu taip pasielgsime, „peržegnosime“ pačią profesiją. Konkurencija turi būti. Kadaise viešėdama Hiustono teatro mokykloje (ji dirba tokiomis sąlygomis, apie kokias mes galime tik svajoti) paklausiau: „Kiek jūs priimate žmonių?“ Ir jie manęs visiškai nesuprato. Mes priimame visus norinčius, – atsakė. Įstoja keletas šimtų žmonių, o baigia keturi, penki. Žinoma, mūsų sąlygomis tokie dalykai neįmanomi. Tai ryškiausias pavyzdys.

Man atrodo, labiausiai trūksta jaunų režisierių. Yra daug gabių žmonių, bet jiems labai sunku tapti režisieriais. Ypač šiais laikais. Nemažai jų pažįstu ir matau, kad jiems sunku gauti darbo. Surasti ir finansavimą, ir žmones, su kuriais norėtum dirbti, labai sunku. Kad žmogus taptų režisierium, jis turi pastatyti mažiausiai penkis šešis spektaklius. O Lietuvoje dažniausiai būna taip: pastato jaunas žmogus nelabai sėkminga spektaklį, kritikai jį sutriuškina, ir viskas. Režisierius užsidaro, palūžta, bijo dirbti toliau. Man dėl jų būna labai skaudu. Juk be režisierių vis vien nebus teatro.

V. G.: Bet, pavyzdžiui, Jaunimo teatro praktika byloja ką kita: ten dviem jauniems režisieriams – Jokūbui Tūrui ir Ignui Jonynui teatro vadovybė leidžia naudotis didžiąja ir mažąja scenomis, statyti spektaklius…

D. T.: Ignas ir Jokūbas labai gabūs žmonės, bet aš įžvelgiu ir pavojų. Jie imasi pernelyg sudėtingos dramaturgijos. Pradedantys muzikantai nesirenka sudėtingiausių kūrinių, nes kaipmat nusisuktų sprandą. Režisierius turi užaugti palaipsniui. Teatrų politika turėtų šios taisyklės paisyti. Sakykime, Oskaras Koršunovas. Jis nesiėmė stiprios dramaturgijos, o kūrė savo. Tai visiškai kitas kelias. O kai neturintis praktikos jaunas režisierius renkasi sunkius klasikų veikalus – sėkmės galima tikėtis retai.

Tai nereiškia, kad jaunas žmogus negali režisuoti sudėtingų veikalų. Jis tik privalo įrodyti, kad gali. Pavyzdžiui, surepetuoti spektaklio ištrauką, parodyti ją meno tarybai. Jeigu yra spektaklio koncepcija – gerai, tegu dirba toliau. Dabartiniais finansinio bado laikais statytas ir nepastatytas spektaklis – tikra tragedija.

V. G.: Kokį Jums įspūdį paliko šiemet stojusieji į Vaidybos katedrą?

D. T.: Kiekvienais metais jie labai skirtingi. Labai sunku stojančiuosius paskatinti, kad atsivertų. Jie puikiai žino, kaip reikia elgtis, kad tik nebūtų patys savimi. Tas savotiškas „luošumas“, matyt, įkalama mokykloje. Blogiausia, kad jie nori įtikti mums. Būti savimi, – jie sunkiai šitai supranta. Ir tai labai liūdna.  Tie, kuriems pavyko įveikti šią kliūtį, laimėjo. Priėmėme vienuolika. Dar devyni prisijungs iš parengiamojo kurso. Taigi dvidešimt žmonių. Keli iš jų baigs studijas, nežinau. Man regis, pasisekė surinkti įdomius žmones. Yra ir aktorių šeimų atžalų.

V. G.: Gal galėtumėte atskleisti šias, dabar jau viešas paslaptis?

D. T.: Įstojo Regimanto Adomaičio sūnus, šviesaus atminimo Juozo Kisieliaus duktė. Tik po stojamųjų sužinojau, kad priimta ir Faustos Laurinaitytės duktė3. Metusi kitą koledžą įstojo Klaipėdos aktorių Elenos Savukynaitės ir Edgaro Savickio dukra. Daugelis puikiai baigę vidurines mokyklas. Tai buvau maloniai nustebinta.

Nors sąlygos klaikios, mėginsime dirbti. Pinigų studentų spektakliams nėra, nekalbant jau apie visa kita. Kaip kokiam beprotnamy – baseinas tuščias, o mums sako: „Jeigu būsit geri, išmoksite plaukti, tai ir vandens įpilsime…“ Viską darom iš nieko, bet jau įpratom.

V. G.: Jūs jau dvidešimt metų dirbate pedagoginį darbą Muzikos akademijoje. Ir jau kurį laiką nebestatote spektaklių, pasitraukėte iš teatro. Kodėl? Ar daugiau neberežisuosite? Rodos, paskutinis Jūsų darbas buvo „Amhersto atsiskyrėlė“…

D. T.: Taip, šį spektaklį baigiau jau išėjusi iš teatro. Man regis, kad ir taip per ilgai užsibuvau viename teatre. Apie dvidešimt metų. Pradėjau per daug gerai pažinti žmones, su kuriais dirbau. Neberasdavau juose netikėtumų. Ilgainiui jie pradėjo manimi nelabai tikėti, aš – jais. O dirbti vien todėl, kad dirbčiau, nenorėjau. Pagalvojau, turiu būti sąžininga pati sau. Nesakau, kad nebuvo skaudu išeiti iš teatro, – jis įaugo į kraują. Bet statysiu tada, kai pajusiu būtinumą. Norėčiau dirbti tokiame teatre, kuriame būtų puiki kūrybinė atmosfera, kur galima eksperimentuoti ir negaila tam laiko. O dabar daugelis teatrų pavirto nieko bendra su kūryba neturinčiomis organizacijomis. Atrodo, smulkmena – bufetai. Bet jie pasidarė neteatriniai. Suprantu, reikia rėmėjų, bet kartais pataikavimas jiems įgauna iškreiptą formą. Rėmėjai turėtų pataikauti teatrui, o ne atvirkščiai. Į teatrus turėtų sugrįžti teatro dvasia.

Šiuo metu yra gerų lietuviškų spektaklių. Nedaug, bet yra. Ir tai teikia vilties. Nors R. Tumino, E. Nekrošiaus, O. Koršunovo spektakliai stilistiškai nepaprastai skirtingi, tačiau juos vienija ypatinga kūrybinė atmosfera, gaubiama tikrosios teatro dvasios.

V. G.: Kiekvieną sezoną pasirodo po keletą super spektaklių, kurie įvairiausiuose festivaliuose skina laurus. Tačiau, man regis, problema štai kokia: sunku nepastebėti to, kad mūsų režisūroje tarsi šachmatų lentoje jau kokį penkmetį vyksta rokiruotės tarp tų pačių figūrų: R, Tuminas – E. Nekrošius, E. Nekrošius – R. Tuminas ir t. T. Taip ilgai nesitęs. Lyg ir nematyti kūrybine potencija trykštančių jaunųjų…

D. T.: Man atrodo, tai ne tik režisūros, bet ir literatūros, muzikos, dailės problema. Mūsų kraštas mažas, ir, jeigu kiekvienoje meno srityje turime dvi, tris, keturias ryškias pavardes – tai jau gerai. Tegu tik būna režisuojančio, muzikuojančio, rašančio, tapančio jaunimo ir, žiūrėk, po kokių penkerių ar dešimties metų atsiras ir naujų pavardžių. Tikiu, kad jauni režisieriai atsistos ant kojų. Kai kurių dabar jau savarankiškai dirbančių mano studentų pirmuose spektakliuose matau labai įdomių savitų dalykų užuomazgų. Manau, šie jauni žmonės dar tars savo žodį. Antai Rimo Tumino pirmieji spektakliai buvo gražūs, turėjo savo atmosferą, bet nieko ypatingo juose nebuvo. Praėjo nemažai laiko, kol R. Tuminas tapo Režisieriumi. Labai džiaugiuosi, kad daugelis dabartinių jaunų režisierių gauna aktorinę mokyklą. Paskui jie daug geriau jaučia aktorius, moka su jais dirbti. Kur slypi R. Tumino ir E. Nekrošiaus spektaklių sėkmė?.. Aktorių darbuose. Šie režisieriai ypač moka įsiklausyti į aktorius, išsunkti iš jų pačius gražiausius, netikėčiausius dalykus. Pats nepabuvęs aktoriumi šito niekada nesugebėtum.

V. G.: Kaip vertinate įspūdingą E. Nekrošiaus pastarųjų dvejų metų kūrybinį renesansą?

D. T.: Jis ilgai dirbo su Jaunimo teatro aktoriais. Bet kaip netikėtai atsiskleidė kiti aktoriai naujuose jo spektakliuose! Vadinasi, ir jam reikia naujų žmonių, impulso, kažkokio naujumo, kad atsigautų. O kodėl R. Tuminui staiga prireikė Gedimino Girdvainio, Vytauto Grigolio?.. Visai kitokių aktorių… Turbūt E. Nekrošius irgi per daug gerai pažino jaunimiečius, o jie – jį… Kai taip atsitinka, sunku įelektrinti fantaziją.

V. G.: Turėdama didelę pedagoginio darbo patirtį, turbūt kartais jau per pirmuosius bandymus galite nuspėti būsimus talentus. Bet būna ir kitaip. Esate susidūrusi su įvairiausiais aktorių likimais…

D. T.: Ankščiau atrodė, kad labai aiškiai matau, koks ateityje bus vienas ar kitas mano studentas. Juo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad nieko negalima nuspėti. Kartais ateina kuris nors iš neįstojusiųjų ir klausia, ar jam verta dar kartą veržtis į šią profesiją. Tada suvokiu, kad nežinau, ką jam atsakyti. Neįmanoma įlįsti į žmogaus vidų: gal aš negebu padėti jam atsiverti?.. Neseniai atsisakiau vieno studento. Man atrodė, kad nieko gero iš jo nebus. Jį priėmė Jonas Vaitkus ir tame kurse jis visai neblogai dirba… J. Vaitkui pavyko jį „atrakinti“. Pedagogui nevalia būti kategoriškam. Muzikantams daug lengviau atskirti pelus nuo grūdų: stojantieji dažniausiai būna jau gerokai profesiškai prakutę, o aktoriai ateina nieko neragavę, ir viską reikia padaryti per ketverius metus. Galop suprantu tik viena – tie, kurie uoliai mokosi, neprapuola. Tie, kurie ne tokie darbštūs, nors gamtos ir labiau apdovanoti, lengvai mokantys patikti žiūrovams, greitai nusivažiuoja. Gerai, kai žmogus turi sugebėjimą, talentą, bet aštuoniasdešimt procentų sėkmės lemia darbas. Pavyzdžiui, A. Latėnas. Nuo studijų metų jis buvo vienas darbščiausių kurse. Visi išeidavo, o jis pasilikdavo repetuoti. Todėl jis nenuslysta, yra reikalingas ir studentams, ir E. Nekrošiui. Jam nebaisu būtų išeiti iš teatro, jo vis vien reikėtų, nes jis dirba kaip apsėstas. O štai Rolandas Kazlas. Nepaprastai gabus žmogus, bet žiūrėti į jį šiuo metu man graudu ir liūdna. Su savo humoru ir anekdotais jis „čiuožia“ žemyn. O kaip puikiai dirbo „Broliuose Karamazovuose“, „Stikliniame žvėryne“… Nežinia, kas jam atsitiks, jeigu neatsipeikės. Iš „Šiaurės Atėnų“ teatrų liko tik „Viengungių melodijos“… Štai ir likimas… Juk tame kurse buvo įdomių žmonių, kurie galėjo tapti gerais aktoriais, jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios palankiau4.

V. G.: Kaip vertinate teatro kritiką? Iš kur, Jūsų manymu, kyla tas „subtilus“ nesusišnekėjimas, „mandagus“ priešiškumas, tarp aktorių, režisierių ir teatro kritikų?..

D. T.: Daugelį kartų esu mačiusi, kaip teatre aktorius skaito recenziją ir susinervinęs meta ją į šalį. Nesvarbu, ar recenzija teigiama. Ar ne. Man regis, kritikai labai dažnai kalba iš aukšto. Tarsi sumenkindami aktorių ir režisierių darbą. Tokia pozicija vyrauja. Galima sudaužyti spektaklį, bet reikėtų kalbėti kaip su sau lygiais, gerbti kito darbą. Šito labai pasigendu. Dažnai aktoriai ir teatro kritikai vieni kitus niekina. Tai labai žeidžia, dėl to ir nesusišnekama. Pralaimi ir vieni, ir kiti. Visada norisi, kad perskaitęs recenziją turėtum apie ką pagalvoti. O jei esi įžeidinėjamas, norisi atsakyti tuo pačiu arba lieka tik susigūžti. Kartais kritikai sako, kad rašo recenzijas ne teatrui, o žiūrovams. Manau, recenzija turi būti skiriama ir vieniems, ir kitiems. Dažnas kritikas primeta savo režisūrinę versiją. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į režisieriaus koncepciją ir tada analizuoti. Kita vertus, teatras yra gyvas tol, kol jį lanko žiūrovai. Kritikai gali išliaupsinti spektaklį, bet, jeigu salė tuščia, – viskas… Suprantu, šiam mano požiūriui galima sėkmingai oponuoti elitinio, avangardinio „meno menu“ postulatais, bet jei literatūros kūrinį galima perskaityti ir praėjus šimtmečiui nuo jo parašymo, – tai teatras kiekvienąkart gimsta tik čia ir dabar. Be žiūrovų jis miręs…

V. G.: Po ilgo aistringo bruzdesio lauktoji tetaro reforma subliuško. Ji tiesiog neįvyko. Viskas grįžo į įprastas vėžes. Ką reikėtų daryti, kad situacija teatruose taptų normalesnė, kad nebūtų „mirusių sielų“?..

D. T.: Situacija taps normali tada, kai bus mokomi pinigai už darbo kokybę. Tas, kas dirba daug ir gerai, privalo daug uždirbti. Tačiau teatras – ypatinga įstaiga, vien pinigais jame nieko nenuveiksi. Būtina išsaugoti teatro atmosferą. Pavyzdžiui, man atrodo, jokiu būdu negalima buvo atleisti iš teatro Monikos Mironaitės. Nes tai gyva legenda, siejanti mus su praeitimi, su tradicija. Vien jos buvimas teatre jauniems aktoriams turi milžinišką auklėjamąją reikšmę. Tie dalykai labai svarbūs. (…)

V. G.: Sakote, nebuvo galima iš teatro atleisti M Mironaitės. Mano manymu, čia pradeda veikti teatrinės etikos dalykai. Ar spėja studentai per ketverius metus pajusti nerašytas teatrinės etikos taisykles?..

D. T.: Teatras – kolektyvinis menas. Reikia išsiugdyti pagarbą kitiems. Jaunam aktoriui gali kiek nori aiškinti lyg ir savaime suprantamus dalykus, bet nuėjęs į teatrą jis savo akimis pamatys, kaip senieji aktoriai žiūri į savo darbą, profesiją, kaip bendrauja tarpusavy. Ir nieko nebereikės aiškinti, pats viską supras. Sakykime, šviesaus atminimo aktorius Vladas Jurkūnas į spektaklį, kuriame vaidins epizodinį vaidmenį, ateidavo prieš dvi valandas!.. Jis neatbėgdavo iš gatvės skubiai suvaidinti. Kai Jaunimo teatras dar dirbo Profsąjungų rūmuose, kažkokiu reikalu atvažiavo Rūta Staliliūnaitė ir jai reikėjo pereiti per sceną. Visi darbininkai nustėro: ji nusiavė batelius! Atrodytų, smulkmena, bet toli gražu. Scenos  lentos šventos, kiek partnerių jomis vaikščiojo! Teatrą paliekantį aktorių reikia gražiai išleisti, garbingai. Juk visų mūsų laukia tas pats. Šių dalykų nevalia paminti. Teatre turi egzistuoti savotiškas „kraujo ryšys“, vienijantis visus jame dirbančius.

V. G.: Šiuo aspektu įsidėmėtinas J. Vaitkaus kurso atėjimas į Akademinį dramos teatrą…

D. T.: Baisiausia, kad savo lengvo atėjimo į profesionalų teatrą jie nesugebėjo įvertinti ir pralaimėjo. Galbūt kada nors tai supras.

V. G.: Ko palinkėtumėte jauniems aktoriams?

D. T. Dažniausiai kartoju jiems, kad nereikia laukti, kol juos, niekam nežinomus, pastebės įžymūs režisieriai. Suprantama, visi nori su tokiais dirbti. Reikia nebijoti važiuoti į provinciją, įrodyti, kad esi gabus, sugebi. Tuomet būtinai pastebės ir pakvies. Visame pasaulyje taip yra: jauni žmonės važiuoja dirbti į provinciją, paskui geriausieji grįžta į didžiąsias scenas. Besitrinant Vilniuje metai greitai prabėga. Daugelis jaunųjų taip ir lieka „už borto“, neatsiskleidžia, net nepastebi, kaip ateina naujos aktorių kartos su savo idėjomis ir principais. Reikia nepražiopsoti savo valandos. Jaunystė – didelis turtas, bet ji greitai praeina.

V. G.: Geros Jums vasaros. Ačiū.

1 1991-1995 m. LTMA aktorių laida.
2 Palyginti su sovietmečiu, susidomėjimas vaidybos studijomis dešimtuoju dešimtmečiu buvo atslūgęs.
3 Monika Šaltytė.
4 Nežinia, ar vieša kritika, pareikšta mylimam mokiniui, nulėmė tolesnį Rolando Kazlo likimą, bet jau 1997 m. aktorius vaidino Rotmistrą spektaklyje „Tėvas“, o 1998 m. –  Fomą Opiskiną spektaklyje „Stepančikovo dvaras“. Abu spektaklius režisavo Jonas Vaitkus. Nežinia, ar mylimojo mokinio kūrybinė sėkmė paskatino Dalią Tamulevičiūtę grįžti į režisūrą, bet 1998 m. pabaigoje, kartu su Rolandu Kazlu ir Nijole Gelžinyte ji jau repetavo „Memuarus“.

Lietuvos aidas, 1996 m. birželio 8 d.

Ir vėl šaunioji vienuolikė (IV)

Praėjusią savaitę, gegužės pabaigoje, tyliai ir be jokių fanfarų, beveik niekieno nepastebėtas praslinko Valstybinio jaunimo teatro 30-ies metų jubiliejus. O juk šis teatras nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio iki 9-ojo pabaigos buvo vienas įdomiausių šalyje, jame dirbo daugelis žymiausių lietuvių režisierių. Oficialus Jaunimo teatro atidarymas įvyko 1966 m. gegužės 27 d. – režisierė Aurelija Ragauskaitė pastatė V. Šekspyro „Romeo ir Džuljetą“. Apie Jaunimo teatro praeitį bei šiandieną su režisiere Dalia Tamulevičiūte, vadovavusia šiam teatrui 1974 – 1989 metais, kalbėjosi Valdas Gelgaudas.

Praėjusią savaitę lyg ir netyčia niekas nepaminėjo Valstybinio jaunimo teatro trisdešimtmečio jubiliejaus. Tačiau jaunimo teatro „aukso amžius“, ištisa epocha susijusi su Jūsų vadovavimu šiam teatrui.

Jaunimo teatre stačiau priešdiplominį ir diplominį spektaklius: T. Jan „Mergaitę ir pavasarį“ ir A. Oseckos „Trešnių skonį“. Tuo metu žiūrovai dar neplūdo į Jaunimo teatrą, bumas prasidėjo vėliau… Vaidinome profsąjungų rūmuose ant Taurokalno, salėje tilpo per tūkstantis žiūrovų. Į „Trešnių skonį“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai A. Šurna ir E. Pleškytė, susirinkdavo pilna salė. Mums tai buvo didžiulis laimėjimas. Tuo džiaugėsi visas teatras.

Kritika tais laikais puolė Jaunimo teatrą (ir mus tai labai užgaudavo) motyvuodama tuo, jog šis teatras dubliuoja kitus teatrus. Tai mus norom nenorom privertė ieškoti savo veido. Stengėmės, kad į mūsų teatrą eitų jaunimas, kad teatras pateisintų savo pavadinimą. Ir ilgainiui tai pavyko padaryti.

Prisimenu, kokį bruzdesį sukėlė režisieriaus G. Žilio pastatyta tuomet dar moksleivio R. Rastausko pjesė „Lenktynių aitvaras“. Tais laikais teatro literatūrinės dalies vedėja dirbo Aušra Sluckaitė1. Ji kartu su R. Rastausku važinėjo į Palangą, tvarkė, koregavo pjesę. Prisimenu pirmąjį G. Kuprevičiaus, S. Šaltenio ir šviesaus atminimo L. Jacinevičiaus miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“. Šiuos spektaklius labai noriai lankė jaunimas.

Teatrui labai svarbu turėti savo dramaturgą. Tuo metu Jaunimo teatro dramaturgas buvo S. Šaltenis. Man regis, kad ir jam buvo naudinga bendrauti su teatru, o teatrui – su juo. Tuo metu tai buvo ypač svarbu, nes neturėjome gerų darbo sąlygų. Profsąjungų rūmuose vyko ne tik spektakliai, bet ir įvairiausi šokių vakarai. Atmosfera ir aplinka buvo visai ne teatrinė – mus ten netgi ne kiekvieną dieną įleisdavo. Jaunimo teatras tuo metu gyveno „ant ratų“…

Kada S. Šaltenis pritapo prie Jaunimo teatro?

Mane su S. Šalteniu supažindino A. Sluckaitė ir J. Jurašas. Pirmąkart mes bendradarbiavome statant jau minėtą „Ugnies medžioklę su varovais“. Vėliau jis ateidavo pasižiūrėti studentų repeticijų. Tais laikais vykdavo jaunųjų aktorių konkursai. Patys aktoriai susirado S. Šaltenio „Riešutų duona“ ir paprašė autoriaus, kad jis parašytų dramines scenas. Taip nejučiomis gimė pjesė „Škac, mirtie, visados škac“. Ir rašydamas „Jasoną“ S. Šaltenis bendradarbiavo su aktoriais. Jam svarbi buvo jų reakcija. Prisimenu, kaip statydamas „Pirosmani, Pirosmani“ E. Nekrošius atsisakė V. Korostyliovo teksto, kuris buvo iš tiesų prastas; kaip naktį visi sėdėjome S. Šaltenio namuose ir buvo rašomi šios pjesės monologai… S. Šaltenis labai gerai perprato temą, jis buvo kūrybingas dramaturgas. Su juo ir pasiginčydavome, visko būdavo… Prisimenu, repetuodami „Škac, mirtie…“ jam sakydavome: „Žiūrėk, šita scena visai nesceniška…“ Ir jis sutikdavo su tuo, taisydavo, dalyvaudavo repeticijose. Svarbiausia, jis suvokė, kad reikia dirbti kartu.

O kodėl ir kada S. Šaltenis „atplyšo“ nuo Jaunimo teatro?

Man regis, tai atsitiko tada, kai jis parašė „Lituanicą“, o E. Nekrošius bandė šią pjesę „daryti“, bet jam „nesuėjo galai“ ir jos nepavyko pastatyti. Nors E. Nekrošius buvo sugalvojęs daug puikių įdomių scenų, bet, matyt, nesurado galutinio sprendimo ir atsisakė „Lituanicos“.2

Jaunimo teatro suklestėjimas prasidėjo su žymiojo Jūsų aktorių dešimtuko pasirodymu 1975 metais. Šie aktoriai ir dabar tebėra pakankamai jauni, bet…

Labai sunku, tačiau tenka sutikti, kad to teatro, kuris buvo – nebėra. Kai dabar nueinu į Jaunimo teatrą pasižiūrėti spektaklio, matau, kad tai visiškai kitas teatras. Galbūt man šiek tiek svetimas. Tais laikais, kai į teatrą atėjo dešimtukas, trupė nebuvo išlepinta. Kiekvieną dieną aktorius turėjo įrodinėti, kad jis gyvas. Tais laikais negalvodavome apie pertraukas tarp repeticijų, poilsio dienas. Dirbdavome tiek, kiek reikia. Gal aš šiek tiek idealizuoju, nors man taip neatrodo, bet tuo metu Jaunimo teatras buvo šeima. O šeimoje visko būna –  ir piktumo, ir susitaikymo, bet tai vis vien šeima. Vyravo gera darbo atmosfera, nes mes sugebėdavome džiaugtis vieni kitų darbais. Nesvarbu, ar tai mano spektaklis, ar kito režisieriaus, ar vienas aktorius užimtas, ar kitas, bet jeigu darbas pavykęs – švęsdavome visi. Ir tai labai svarbu teatre, nes užkulisinė atmosfera „persimeta“ į sceną. Juk ankščiau žiūrovai naktimis stovėdavo eilėse, verždavosi į teatrą!.. Kai į Jaunimo teatrą atėjo dirbti E. Nekrošius, gyvenome taip, kad jis ramiai galėjo ateiti į mano repeticijas, aš – į jo. Dirbome bendrą darbą. Atsimenu, kai spektaklį „Pirosmani, Pirosmani“ vežėme į Gruziją3, baisiai jaudinomės, o kai gruzinų publika „priėmė“ spektaklį – pergalę šventėme visi. Aš ir dabar negaliu pamiršti tų nepakartojamų akimirkų. Tie dalykai teatre, man regis, pagrindiniai. Tuo metu visus kartu ir kiekvieną atskirai buvo užvaldęs noras įrodyti, jog mes – gyvi.

Kažkuriuo atžvilgiu Jūs globojote E. Nekrošių, padėjote jam atsistoti ant kojų?

Kiek sugebėjau… Pirma, tai buvęs mano mokinys. Antra, aš visuomet maniau ir dabar tebemanau: jeigu gabus žmogus ateina į teatrą ir tu gali jam padėti – tai reikia padėti, nes teatras – tavo namai. Jeigu jam bus gerai, bus gerai ir teatrui. Galbūt todėl, nors ir prabėgo daug metų, mes su E. Nekrošiumi gražiai bendraujam, aišku, buvo ir konfliktų… Kur jų nebūna… Bet dabar, kai naujame spektaklio „Meilė ir mirtis Veronoje“ variante vaidina mano pirmo kurso studentai4, o aš dalyvauju repeticijose, manyje pabudo senų laikų atmosfera…

Kada, Jūsų manymu, prasidėjo Jaunimo teatro korozija, kritimas, atoslūgis?

Tokie dalykai prasideda pamažu. Labai sunku pastebėti – kada… Tik pamatai, kad jau – įvyko… Dabar man atrodo, kad gyvenant visuotiniame skurde teatro trupę suskaldė gastrolės užsienyje. Tai labai pakenkė. Daugeliui pasidarė svarbu išvažiuoti ir aš žmogiškai tai suprantu: gastroliuojant buvo lengviau pragyventi. Bet teatro gyvenime tai sukėlė sumaištį. Kita vertus, yra sakoma, kad geriausiai žmones galima patikrinti ne bėdomis, o sėkme. Tenka pripažinti, jog patikrinimą sėkme ne visi garbingai išlaikė. O aktoriaus profesija ypatinga tuo, jog kiekvieną kartą tenka įrodinėti, kad tu gali. Kai žmonės pradėjo išeiti iš teatro, kai pradėjo irti Namai, išryškėjo pirmieji ligos simptomai.

Šiuo metu Jaunimo teatras tarsi be vairininko…5

Dabar – be… Bet gal ateis žmogus, kuris darys ką nors iš naujo. Žinoma, šiuo metu teatro padėtis prasta: mažai premjerų, dažnai kaitaliojamas repertuaras…

Ką turite omeny sakydama – kaitaliojamas repertuaras?

Vienas spektaklis paskelbiamas, o kitas vaidinamas… Ankščiau, aš net nežinau, kas turėdavo įvykti, kad būtų nevaidinamas ar pakeistas vienas arba kitas spektaklis. Reikalui esant aktoriai per vieną dieną buvo įtraukiami į spektaklį. Dėl aktorių negalavimų repertuaras buvo keičiamas labai retai. Visiems rūpėjo geras teatro vardas.

Man regis, Jums ir pavyko sukurti Jaunimo teatro legendą, kurios šleifas dabar sukelia nostalgiją ir graudulį…

Nesakyčiau, kad man pavyko ją sukurti. Galbūt susidarė tokios sąlygos: dešimtuko atėjimas, S. Šaltenio atėjimas… Be to, prieš mane dirbę režisieriai A. Ragauskaitė ir V. Čibiras gerai ir teisingai išpureno dirvą, į kurią buvo galima berti grūdą ir tikėtis derliaus.

Jaučiu nostalgiją jaunimiečių premjerų šventėms su linksmais teatralizuotais koncertais. Mėgome azartiškai švęsti Teatro dieną, kuri vėliau persikėlė net į Sporto rūmus… Buvo metas, kai Jaunimo teatras tarp kitų Lietuvos teatrų atliko lyderio vaidmenį.

O sugrįžti į Jaunimo teatrą negalvojate?

Sunku būtų grįžti. Ir turbūt neįmanoma. Aš per daug gerai pažįstu šį teatrą, jis pernelyg įaugęs man į kraują. Kai dabar nueinu į Jaunimo teatrą pažiūrėti spektaklio ir matau, kad kas nors ne taip, po to ilgai negaliu rasti sau vietos. Pasiūlymų dirbti turiu, kalbėjausi su R. Tuminu. Tačiau esu įsitikinusi, jog prikelti, „reanimuoti“ Jaunimo teatrą gali ir privalo tik jauni žmonės.

Turbūt Jaunimo teatras vienintelis šalyje teatras, kuriam jau kurį laiką vadovauja mįslinga Meno taryba…

Meno tarybos vadovavimas jokios prasmės teatrui neduoda. Tai laikinas reiškinys.

Ką Jums maloniausia prisiminti iš darbo Jaunimo teatre?

Man gražiausi momentai teatre būdavo tie, kai vykstant spektakliui jame nevaidinantys (arba vaidinantys) aktoriai stovėdavo užkulisiuose ir žiūrėdavo, kaip jų kolegos dirba. O pasibaigus spektakliui – apsikabindavo. Man tai buvo nuostabu. Jaunimo teatras turėjo savo atmosferą. O kai dabar sutinku Jaunimo teatro aktorių ir paklausiu ko nors apie naują jų teatro premjerą, man atsako: „Nemačiau…“

Ir vis dėlto, kodėl išėjote iš Jaunimo teatro?

Tiesiog pajutau, jog kažkoks gyvenimo etapas baigėsi. Konfliktų būna visur ir visais laikais. Bet aš galiu dirbti, kai teatras – šeima. Kai pradeda viskas byrėti, puodo nesulipdysi. O savęs apgaudinėti, vien tik laikytis posto – nenorėjau.

Labai laukiu to laiko, kai vėl bus galima ateiti į gyvą, naują, įdomų Jaunimo teatrą. Galbūt jis bus visiškai kitoks, nei buvo. Ne tai svarbu. Tuomet galbūt neatrodys (o dabar kartais taip atrodo), jog didesnė gyvenimo dalis kažkur pražuvo… Nieko neliko… Gal ir nebuvo prasmės?.. Nenorėčiau, kad šitokios mintys mane dažnai lankytų. Linkiu, kad teatras atsigautų…

Kad nebūtų toks liūdnas kitas jubiliejus…

Taip, kad žmonėms norėtųsi švęsti jubiliejų, norėtųsi dūkti. Juk negali savęs priversti džiaugtis, jeigu tau nelinksma…

1 Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė.
2 S. Šaltenio pjesę „Lituanica“ pastatė režisierius R. Tuminas (Valstybinis akademinis dramos teatras, 1996).
3 1982 m. spektaklis dalyvavo Tbilisyje vykusiame Jaunųjų teatro menininkų festivalyje.
4 1995-1999 m. LTMA dramos aktorių laida.
5 1992-1995 m. Jaunimo teatrui vadovavo A. Šurna, 1995-1997 m. – J. Vaitiekaitis.

Biografija

Biografija