Érico-Emmanuelio Schmitto pjesė „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ (pr. „Petits Crimes conjugaux“, 2003) – tai komiška drama apie vedybinį gyvenimą, susimąstyti apie sutuoktinių poros santykius, jų skatina evoliuciją.

Penkiolika metų santuokos. Vieną dieną Žilis atsibunda su tvarsčiu ant galvos. Įvyko avarija? Staiga jis suvokia, kad nieko neprisimena – amnezija. Po kelių dienų į palatą ateina nematyta seselė, graži moteris, ir sakosi esanti... jo žmona Liza. Ji parsiveža Žilį į namus (?) ir pamažu ima jam pasakoti apie jų meilę ir gyvenimą, kurio jis neprisimena. Vienas iš jų meluoja. Kuris? O gal abu? Situacija verčiasi aukštyn kojom ne vieną kartą.

Tai kamerinė pjesė, kurioje vaidina du aktoriai. Situacija, regis, daugumai iki skausmo pažįstama – dviejų artimų žmonių santykių kolizijos, priešprieša, nepasitenkinimas kits ir tuo pačiu nematomas tvirtas ryšys, įsipareigojimai ir meilė.

Pjesėje it rentgenu peršviečiamas pats žmogus, išryškinami ne visad akivaizdžiai pastebimos ydos: tuštybė, išdidumo ir ambicijų diktuojamas aklumas, savininkiškumas, pretenzijos... į iliuzinę amžinąją meilę, nemokėjimą jos vertinti. Pjesė nenustoja aktualumo – žmogaus prigimtis nesikeičia, kiekvieną kartą ją apžaisti, apgauti, idant suprastume, jog juokauti su tauriausiais jausmais, šiuo atveju meile, neverta.

É.-E. Schmitto dialogai išskirtiniai: meistriški, išraiškingi, subtilūs, dramaturgai geba paprastai kalbėti apie sudėtingas problemas. Tai talento ženklai. Dramaturgas lieka ištikimas klasikiniam teatrui, visgi dialogai savaime yra tik juodos raidės baltame popieriuje – jie atgyja įkvėpti aktorių intelekto, sąmojo, erudicijos ir talento.

„Du aktoriai – tai ir labai mažai, ir labai daug. Mažai, nes jų nėra kur pasislėpti, jie – kaip ant delno, nėra nė sekundės atokvėpio – visą laiką žiūrio akiratyje. Daug, nes aktorius gali naudotis konkurentu visą vos pastebimais niuansais: balso tembru, žvilgsniais, šypsniu lūpų kampu. spektaklį reikia nežmoniškų pastangų.“ (Raimundas Banionis)

///

Éric-Emmanuel Schmitt (g. 1960 m.) – prancūzų rašytojas, režisierius, vienas populiariausių šiuolaikinių dramaturgų. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 40 kalbų, pjesės nuolat statomos pasaulio scenose. Neretai É.-E. Schmittas pavadinamas „žmogaus sielos žiniomis“. Pirmąją dramą „Naktis Valonijoje“ parašė 1991-aisiais, didesnę sėkmę jam atnešė antroji pjesė „Svečias“ (už ją 1994 m. įteikta Molièreʼo premija). Kitos žymesnės jo dramos: „Auksinis Džo“, „Paslaptingosios variacijos“, „Frederikas, arba Nusikaltimų bulvaras“, „Laisvamanis“, „Dviejų pasaulio viešbutis“. Vilniaus senajame teatre pagal É.-E. Schmitto pjeses buvo pastatyti spektakliai „Paleistuvis“ (rež. G. Di Capua, 2005), „Dviejų pasaulių viešbutis“ (rež. S. Račkys, 2007), „Oskaras ir ponia Rožė“ (rež. J. Laikova, 2015).

Raimundas Banionis (g. 1957 m.) – kino, televizijos ir teatro režisierius. 1980 m. baigė kinematografijos institutą Maskvoje. Režisavo dokumentinius filmus, vaidybinius filmus („Mano mažytė žmona“, „Neatmenu tavo veido“, „Vaikai iš „Amerikos viešbučio“, „Džiazas“, „Purpurinis rūkas“), sukūrė kino operą, televizijos serialų, įvairiuose Lietuvos teatruose pastato dramos spektaklių. Klasikinių komedijų pastatymai dėl teatrališkumu, ryškiais aktorių charakteriais, dinamika.

///

ŽILIS

Vedybinis gyvenimas – tai žudikų sąjunga, pirmiausia puolanti kitus, o paskui save, tai ilgas kelias į mirtį, nusėtas lavonais. Jauna pora mėgsta kitų žmonių. Senių poroje kiekvienas mėgina nugalabyti partnerį. Kai pagrįstai priešais merą stovinčius vyrą ir moterį, ar paklausiate savęs, katras iš jųdviejų bus žmogžudys?

(Éric-Emmanuel Schmitt. „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“. Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė)

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais subtitrais.