Pjesė sukurta Maskvos Gogolio centro teatro užsakymu 2014 m.

„Kur tu esi dabar? Kur norėtum atsidurti apokalipsės metu?“ /iš pjesės/

Jūs mus gąsdinate apokalipse? Bet mes visai nenorime apie tai galvoti! Mes norime maloniai leisti laiką sodyboje prie ežero, norime šnekučiuotis su draugais, gerti alų, kepti šašlyką. Mes norime užsimiršti. Sakote, kad apokalipsė jau prasidėjo? Bet, draugai, taip negali būti! Juk kažkas privalėjo mus įspėti! Privalėjo atplukdyti Nojaus laivą! Juk turi būti kažkas, kas mus išgelbės, išganys ir pasigailės. Juk mes taip sukurti: iš Tikėjimo, Vilties ir Meilės! O gal pasaulis, kol mes kovojom už savo iliuzijas, negrįžtamai pasikeitė? Ir jei nebegalime jo išgelbėti, galbūt, dar galime išgelbėti savo sielas?

Garsaus šiuolaikinio Rusijos dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesė „Ežeras“ – tai bauginančiai paveiki didelių vilčių žlugimo istorija, įspėjanti apie pavojingai arti, o gal net mumyse pačiuose, tūnančius blogio pavidalus. Pjesė „Ežeras“ turi „dvigubą dugną“. Įtraukiantis, vietomis detektyvą primenantis pjesės siužetas iki pat finalinės scenos žiūrovą gundo patikėti viltingo scenarijaus išsipildymu.

Užmiesčio sodyboje prie ežero susiburia nedidelė draugų kompanija: namo šeimininkai Andrejus ir Aliona, daktaras Antonas ir jo mergina ukrainietė Alisa, architektas Nikojalus ir šeimininkės draugė Nina. Gražios moterys ir sėkmingi vyrai, svaiginantis pušų kvapas, vasariška šiluma ir vežimėlyje ramiai snaudžiantis kūdikis – iš pirmo žvilgsnio tai primena idilišką savaitgalį gamtos prieglobstyje, kai gurkšnojant alų ir sočiai užkandžiaujant mezgasi neįpareigojantys pokalbiai. Bet netrukus į siužetą ima terptis veikėjų istorijos iš praeities ir paaiškėja, kad po simpatiška ir malonia personažų išore slepiasi asmeninių nuoskaudų, nevilties, egoistinių sprendimų ir moralinių kompromisų kupini gyvenimai. Tarsi iš juodų ežero gelmių išnyra baimių ir neišsipildžiusių lūkesčių fantomai, kurie, lyg tas grėsmingai dantis iššiepęs kaimyno pitbulis, ima gąsdinti artėjančios katastrofos nuojauta.