Tai jaunos režisierės ir aktorės, E. Nekrošiaus mokinės, Ievos Kaniušaitės spektaklis pagal pirmąją Asios Vološinos pjesę „Mama“ (iš rusų kalbos vertė poetas Marius Burokas).

I. Kaniušaitė savo darbe norėtų kalbėti „apie universalius, galbūt net banalius dalykus – žmogaus smulkumą pasaulio ir amžinybės akivaizdoje. Apie tai, jog žmogus nori būti išgirstas, išklausytas šitam labai dideliam pasaulyje, kuris eina savo vaga nebūtin. Galų gale, apie tai, kad net jei žmogus suvokia, jog jo istorija yra viena iš milijono, jis vis tiek ilgisi kito, kartais tik vieno vienintelio žmogaus, kad bent akimirkai nebūtų taip žvarbu.“ Spektaklyje vaidmenis kuria pati Ieva Kaniušaitė ir aktorė Giedrė Giedraitytė.

Ieva Kaniušaitė: „Lygiagrečiosios tiesės – tai dvi vienoje plokštumoje esančios, bendrų taškų neturinčios tiesės. Olia – visiškai paprasta mergina, neseniai atšventusi 28-ąjį gimtadienį. Šiandien ji pasakoja savo istoriją, o bepasakodama reflektuoja, analizuoja, gilinasi, vėl išgyvena praeities įvykius. Nastia – paprasta mergina, motina, kuri taip pat pasakoja savo istoriją, tačiau kiek kitu būdu – laiškais. Galvosūkis ir uždavinys: o kas nutiktų, jei lygiagretės tiesės vis dėlto galėtų susijungti? Kokioje plokštumoje jos susijungtų?