Anot Algimanto Pociūno, provincijos žmonės yra ištroškę kultūros.

Trečiajame D.Tamulevičiūtės vardo teatrų festivalyje apdovanoti ne tik sostinės, bet ir provincijos kūrėjų spektakliai. Apie festivalio nuotaikas ir šiandieninę lietuviško teatro panoramą – pokalbis su festivalio vertinimo komisijos pirmininku režisieriumi Algimantu Pociūnu.

Ar jūs, kaip komisijos pirmininkas, galėtumėte pasakyti, kad festivalis atspindėjo šiandienos Lietuvos teatro panoramą?

Taip, visą spalvingą geriausių įvairių teatrų spektaklių panoramą. D.Tamulevičiūtės vardo festivalyje kaip komisijos narys ir pirmininkas dalyvavau pirmą kartą, ir, ją pamatęs, esu labai laimingas. Praktiškai visi šalies teatrai varėniškiams atvežė 18 spektaklių. Šis festivalis išskirtinis tuo, kad teatrai patys pasirenka spektaklį savo nuožiūra ir atveža jį pristatymui. Viena iš sąlygų – spektaklis turi būti sukurtas ne anksčiau nei prieš dvejus metus. Pirmą kartą šiemet sudalyvavo O.Koršunovo teatras, buvo parodytas kūrinys „Dugne“. Tai buvo vienas iš labiausiai išsiskiriančių kūrinių.

Kokius dar spektaklius išskirtumėte?

Labiausiai mane nustebino Rusų dramos teatro atvežtas spektaklis „Trys mylinčios“, kurį režisierė Laima Adomaitienė pastatė pagal Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Tai – naujas sprendimas, naujas požiūris į klasiką, naujas režisūrinis medžiagos įveikimas. Žiūrovai, pamatę šią dramą, manau, pasijautė pabuvoję tikrame teatre. 

Be to, privalau paminėti ir teatro laboratoriją „Atviras ratas“, festivalio uždarymo metu parodžiusią pjesę „Brangioji mokytoja“. Nors pati kūrinio medžiaga buvo kiek abejotina kokybės prasme, aktorių vaidyba buvo tiesiog stulbinanti! 

Komentare „Atgimimui“ sakėte, kad „Trys mylinčios“ – kelias lietuviškai dramaturgijai atsigauti.

Taip, ji buvo labai apsnūdusi: nėra, ką statyti, nėra tinkamų pjesių. Nors kūrinių yra išleista nemažai, tačiau ne visi jų meistriškai gvildena kertines problemas – kas šiandien skauda man ir kas skauda tam, kuris ateina į teatrą. 

Ar festivalis sulaukė daug dėmesio?

Festivalis, trukęs mėnesį, sutraukė tikrai nemažai žiūrovų ne tik iš Varėnos, bet ir iš aplinkinių miestų – Druskininkų, Marijampolės. Pastebėjau, kad dažniausiai spektakliais mėgavosi tie patys žmonės, atstovaujantys skirtingas profesijas. Galima sakyti, žmonės yra ištroškę kultūros: nori turiningai praleisti vakarą (kiek galima sėdėti prie mirgančių žydrųjų ekranų…), nori įsilieti į kultūrinį gyvenimą, neatsilikti. Buvo gražu žiūrėti, kaip žmonės į spektaklį atvažiuoja tiesiog autobusais. Viena iš festivalio organizatorių Regina Svirskienė kažkada net yra pasakojusi, kad močiutės parduoda grybus tam, kad galėtų nusipirkti bilietų į festivalio spektaklius. 

Tokie festivaliai yra reikalingi dėl to, kad žmonėms parodo įvairiausius teatro veidus: ir šokiruojantis jau minėtas O.Koršunovo teatro „Dugne“, ir klasikinis Kauno valstybinio dramos teatro „Priežastys ir pasekmės“ atskleidžia žiūrovams skirtingus teatro klodus. Jie padeda teatrui surasti savo žiūrovą ir pačiam žiūrovui – teatrą. Visi spektakliai buvo sutikti nepaprastai šiltai. Kai su žmonėmis komunikacija vyksta betarpiška, nuoširdi, atsako sulaukiama lygiai tokio pat. Manau, ateityje šis festivalis taps nacionalinio lygmens.

D.Tamulevičiūtės vardo festivalyje prizus laimi ne tik sostinės, bet ir provincijos teatrai. Ar tai – sąmoninga vertinimo komisijos politika?

Svarbiau yra bendradarbiauti su autoriais, o ne pasinaudoti jais saviraiškai kaip nors išdarkant.

“

Kai kurie teatrai yra palikti savotiškame užribyje. Nederėtų vertinti įstaigos prastai vien dėl to, kad ji įsikūrusi ne sostinėje. Mūsų festivalis, vykstantis jau trečius metus, turi savo išskirtines nusistovėjusias vertinimo kategorijas. Apdovanojame ne tik geriausius aktorius, bet ir, pvz., geriausią spektaklį dzūkų tarme, netikėčiausią vaikiško spektaklio interpretaciją, daugiausiai žiūrovų simpatijų sulaukusį kūrinį.

Kaip manote, kodėl teatrai stato palyginus nedaug šiuolaikinių autorių kūrinių?

Manau, kad teatras, stebinęs žmones skandalingais šiuolaikiniais spektakliais, kaip, tarkim, O.Koršunovo „Išvarymas“ arba J.Vaitkaus „Visuomenės priešas“, turi teisę pamažu vėl atsigręžti į teigiamus, lietuviškus kūrinius, kaip antai A.Škėmos, J.Marcinkevičiaus ar Žemaitės darbai. Šie autoriai padeda pažvelgti į tai, kas mums yra svarbu, brangu, artima. 

O ką galite pasakyti apie į sceną besiveržiančią jaunąją teatro kartą?

Man džiugu, kad ateina nauji teatro formų laužytojai – tarkim, Vidas Bareikis su „No Theatre“ komanda. Vienintelis dalykas, kas mane kiek neramina jaunųjų kūryboje, yra faktas, kad režisieriai autorių dažnai naudoja vien kaip pretekstą saviraiškai. Svarbiau yra bendradarbiauti su autoriais, o ne pasinaudoti jais saviraiškai kaip nors išdarkant, išmėtant. Bet vien tai, kad jaunieji ateina ir laužo stereotipus, daro savo teatrą, yra puiku.

Režisierė L.Adomaitienė interviu „Atgimimui“ puse lūpų užsiminė, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) nededa visų pastangų ruošdama studentus. Kokia jūsų nuomonė? 

Sunku kažką pasakyti, nes jau eilę metų beldžiuosi į LMTA duris, bet jos vis uždarytos. Akademija veikia kaip uždara sistema. Nors aktorių paruošimą galėčiau kritikuoti, tačiau Vilniuje tai daroma profesionaliausiai Lietuvoje: čia besimokantys jauni žmonės veržiasi ne tik į televiziją ar radiją, bet ir į teatrą. Jaunuoliai, baigę Klaipėdos ar Šiaulių fakultetus, nėra paruošti taip gerai, jiems būna sudėtinga įsilieti į didžiąją sceną. Vilniečiai besimokydami jau spėja paragauti scenos, o Šiaulių ir Klaipėdos studentams vis dėlto trūksta praktinio paruošimo. Kadangi klausdama paminėjote L.Adomaitienę, jaučiu pareigą pasakyti, kad tai, ką ji daro su savo studentais, yra žavu. Linkiu kiekvienam studentui patekti į tokias rankas. Įsivaizduoju, kokį psichologinį ir fizinį indėlį Laima turėjo į juos sudėti: juk kiekvienas jaunas aktorius yra ne tik atlikėjas, bet ir kūrėjas, turintis savo tvirtą charakterį. 

Kokias dar kertines lietuviško teatro problemas įžvelgiate?

Galiu pasakyti taip: kaip pradėjom taupyti, taip iki šiol ir taupom. Tai, ką anksčiau teatras uždirbdavo, pačiam teatrui ir likdavo. Buvo galima laisviau kurti, eksperimentuoti. Dabar tarsi pageidaujama, kad į teatrą ateitum su savu kapitalu. Rašai projektus, gauni pajamas, ir valstybiniam teatrui „pramušinėji“ pinigus. Absurdiška. Koją kiša uždaras biurokratijos ratas. 

Eugenijus Guntulionis, vienas iš D.Tamulevičiūtės giminių simpatijų prizo steigėjų:

Šiemet festivalio Giminių simpatijų prizas atiteko Lietuvos Rusų dramos teatrui dėl to, kad jau trečius metus šis teatras varėniškiams parodo vieną už kitą geresnius spektaklius. Nesu teatro profesionalas, tačiau stebėdamas L.Adomaitienės „Tris mylinčias“, iki pat pabaigos buvau sulaikęs kvapą: puikūs choreografiniai sprendimai, įtaigumas tiesiog užbūrė. 

Su Kultūros viceministru Deividu Staponkumi (kairėje). Toliau – komisijos pirmininkas Algimantas Pociūnas, Eugenijus Guntulionis, Regina Svirskienė, Elena Savukynaitė, Joana Grigaitienė.

Pirmasis ,,Giminių prizas“

 2012 m. įsteigtas Dalios Tamulevičiūtės Giminių prizas, kuriuo buvo apdovanota Lietuvos rusų dramos teatro režisierė Laima  Adomaitienė už spektaklio ,,Trys mylinčios“ pagal Žemaitės apsakymą ,,Trys mylimos“ režisūrą.

Kalba ,,Raganiaus“ režisierė Dalia Kimantaitė

Alytaus miesto  teatras apdovanotas „Už spektaklį dzūkų tarme“ − pastatymas „Raganius“  pagal Vincą Krėvę-Mickevičių (rež. Dalia Kimantaitė).

Prizą ,,Sėkmingiausias festivalio debiutas“ priėmė ,,Naisių vasaros teatro“ aktoriai Andrius Vaitiškis ir Vaida Kavaliauskaitė

„Sėkmingiausias festivalio debiutas“ − ,,Naisių vasaros teatro“  spektaklis  Škac, mirtie, visados  škac… pagal Sauliaus Šaltenio pjesę (rež. Regina Steponavičiūtė).

Režisierius Algirdas Mikutis ,,Už netikėtą vaikiško spektaklio interpretaciją“ − Vilniaus teatro „Lėlė“ muzikinis spektaklis „Grybų karas“ pagal Just. Marcinkevičiaus poemą.

„Sėkmingiausias festivalio debiutas“ − ,,Naisių vasaros teatro“  spektaklis  Škac, mirtie, visados  škac… pagal Sauliaus Šaltenio pjesę (rež. Regina Steponavičiūtė).

Aktorius Vaidas Jočys

,,Geriausias nepagrindinio vaidmens aktorius“ – Vaidas Jočys, atlikęs liokajaus Narcizo Trembinskio vaidmenį  Ivano Turgenevo pjesėje  „Įnamis“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, Klaipėdos dramos teatras). 

Apdovanojimų ceremonijoje Vaidas Jočys puikiai parodijavo estrados dainininką Rytį Ciciną. 

Kompozitorius Saulius  Šiaučiulis „Už geriausią spektaklio muzikinį sprendimą“ − Ivano Turgenevo „Įnamis“ Klaipėdos dramos teatre (rež. Arvydas Lebeliūnas).

„Geriausia spektaklio scenografija“ − Sergejui  Boccullo už Kauno valstybinio dramos teatro spektaklį „Priežastys ir pasekmės“ pagal Eugene Scribe komediją ,,Stiklinė vandens“ (rež. Raimundas Banionis).

Aktorius Darius  Meškauskas už „Įtaigiausią vaidmenį“ −    Barono personažas OKT spektaklyje „Dugne“ pagal Maksimą Gorkį (rež. Oskaras Koršunovas).

,,Ryškiausia jaunoji aktorė“ − Gerda Vilimaitė už mokyklos direktorės vaidmenį ,,Naisių vasaros teatro“ spektaklyje „Škac, mirtie, visados  škac…“ (rež. Regina Steponavičiūtė).

,,Ryškiausias jaunasis aktorius“ − Rokas Petrauskas už sūnaus Karlo vaidmenį  Kauno mažojo  teatro spektaklyje Mario Fratti „Sesuo“ (rež. Artūras Žukauskas).

,,Geriausia nepagrindinio vaidmens aktorė“ − Nelė Savičenko už Kvašnios vaidmenį OKT spektaklyje „Dugne“ pagal Maksimą Gorkį (rež. Oskaras Koršunovas).

,,Originaliausiu festivalio spektakliu“ pripažintas Lietuvos rusų dramos teatro pastatymas  Trys mylinčios pagal Žemaitės komediją ,,Trys mylimos“ (rež. Laima Adomaitienė). 

„Geriausia festivalio aktorė“ − Daiva Stubraitė už Marlboro hercogienės vaidmenį Kauno valstybinio dramos teatro spektaklyje „Priežastys ir pasekmės“ pagal Eugene Scribe komediją ,,Stiklinė vandens“ (rež. Raimundas Banionis).

,,Geriausias festivalio aktorius“ − Rolandas Kazlas jo paties sukurtame monospektaklyje „Geležis ir sidabras“ pagal poeto Vlado Šimkaus eiles (Vilniaus teatras „Lėlė“).

„Geriausio spektaklio  režisierius“ − Oskaras Koršunovas už spektaklį „Dugne“ pagal Maksimą Gorkį.

 „Žiūrovų spektaklis“ − Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro pastatymas Leonardo Geršo Laisvi drugeliai (rež. Dainius Kazlauskas).

Pjesės ,,Liūdnas Dievas“ autorė ir spektaklio režisierė Inesa Paliulytė.  

Spektaklyje, pristatant tragišką pedagogo Korčako ir jo auklėtinių likimą, kalbama apie svarbiausią pasaulio vertybę – humaniškumą, kuris pagrįstas meile žmogui, tolerancija ir tikėjimu (rež. Inesa Paliulytė, scenografijos ir kostiumų dailininkė − Kotryna Daujotytė, kompozitorius − Faustas Latėnas).    

Konkursui buvo pristatyti dar du spektakliai: Juliaus Paškevičiaus ,,Ribos“ ( rež. Tadas Montrimas, ,,Menų spaustuvė“) ir ,,Lietaus žemė“ (rež. Aidas Giniotis, teatras ,,Atviras ratas“).