2015 m. | Archyvas

Atsigręžimai

Parengė Joana Grigaitienė

Šeštasis Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis nudžiugino ne vienu nacionalinės  tematikos spektakliu (išskirtini keturi pasirodymai) – tai atsigręžimai į lietuvių literatūros klasiką,  tautos istorijos pamokas, jaudinančias  būties peripetijas: Naisių teatro spektaklis ,,Locna laimė. Žemaitė“, remiantis Žemaitės gyvenimu ir kūryba, ,,Knygos teatro“ pastatymas ,,Prabangos“, apimantis Jurgio Savickio noveles ,,Ponia Janina Sudocholskienė“, ,,Prabangos“ ir ,,Palikimas“ , Kauno kamerinio teatro spektaklis ,,Diena ir naktis“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę ,,Duobė“ ir  Klaipėdos jaunimo teatro suvaidinta Mindaugo Nastaravičiaus pjesė ,,Man netinka tavo kostiumas“. Tai  ir žiūrovo sugrąžinimai į istorinę koliziją, į kurią buvo patekusios lietuvių ir žydų tautos, į skaudžių išgyvenimų akimirkas, į gerokai primirštus arba kai kam visai nežinomus tekstus. Apie šiuos spektaklius sutiko pasidalinti mintimis Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro poskyrio vadovė, nominacijų komisijos narė Irena Maciulevičienė.

Klaipėdos jaunimo teatras, vadovaujamas Valentino Masalskio, pastatė jauno lietuvių dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę ,,Man netinka tavo kostiumas“. Labai paprasta, lyg ir buitiška frazė iš tiesų slepia kur kas daugiau – ja apibendrinami vertybinių neatitikimų motyvai. Pjesės veiksmas vyksta už šarvojimo salės sienų – laidojimo namų poilsio kambaryje. 

,,Spektaklis keistas, netikėtas, bet įdomus. Jame daug ironijos, komiškumo, net sarkazmo… Atskleisdami sudėtingus Sūnaus ir Tėvo santykius, spektaklio kūrėjai  verčia susimąstyti apie gyvenimo trapumą, laikinumą, prisiminti pačius artimiausius žmones… Spektaklyje puikiai suskamba kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės septynios giesmės, kurias atlieka ,,giedotojų“ choras. Labai įtaigi jaunųjų aktorių ir Tėvo vaidmenį sukūrusio Valerijaus Jevsejevo vaidyba. Aktorius tapo nominacijos ,,Įtaigiausias vaidmuo“ laureatu, o klaipėdiškiai drauge su kompozitore – nominacijos ,,Geriausia spektaklio muzika“ laureatais“, – teigia Irena Maciulevičienė. 

Įdomu, kad kaip tik Valerijus Jevsejevas abejojo spektaklio sėkme: ,,<…> iš tiesų maniau, kad šios pjesės pastatyti neįmanoma. Tačiau vis labiau pradedu tikėti Dievu, nes kartais stebuklai tikrai įvyksta <…>“ Ir toms abejonėms iš tikrųjų yra pagrindo:  tema labai ,,slidi“. Į laidotuves žvelgiama ne iš vieno regos taško – Sūnaus ir Tėvo mintys, jausena bei laikysena, atėjusiųjų velionio pagerbti elgesys, ,,giedotojų“ nusiteikimas ir laidotuvių organizatorės pastangos, − tačiau visų  žvilgsniai ir veiksmai nukreipti į tą patį reiškinį. Bet reikia pripažinti, kad jie subalansuoti taip, jog išlaikyta pusiausvyra tarp rimties ir komiškumo, tarp paradiškumo ir nuoširdumo, o žiūrovas skatinamas atsigręžti į savo nuostatas bei elgseną, įvertinti pačią laidotuvių ceremoniją. 

,,Įdomų ir originalų spektaklį ,,Prabangos“ parodė ,,Knygos teatras“ (režisierius Alius Veverskis). Netikėtas, bet prasmingas jau pats tekstų pasirinkimas – trys rašytojo Jurgio Savickio novelės: ,,Palikimas“, ,,Ponia Janina Sudocholskienė“ ir ,,Prabangos“. Spektaklyje puikiai vaidina ir teatro vadovė Redita Dominaitytė, ir aktoriai Virginija Kuklytė bei Eimutis Kvoščiauskas. Nustebino kūrybinės komandos pagarba autoriui, jo tekstams, scenai ir žiūrovams. Girdėjome visų personažų žodžius, sekėme nuosekliai pasakojamas ir vaidinamas istorijas, matėme kiekvieną gestą, gėrėjomės prabangia scenografija, puošniomis detalėmis, aksesuarais (dailininkė-juvelyrė −  Martyna Bartkutė), drabužiais (kostiumų dailininkė – Jurgita Januškevičiūtė), iš scenos į salę sklindančiais antikvarinių kvepalų aromatais. Visi aktoriai veiksmingi, tikslūs, puikiai valdo savo balsą − jis teatre ypač svarbus. Labai teisus buvo Vaidotas Daunys, rašęs prieš 20 metų, kad ,,tikram teatrui yra būtinas sąžiningas tiesos pojūtis“. Už tą tiesos pojūtį aktorė Virginija Kuklytė, sukūrusi spektaklyje tris skirtingus vaidmenis, tapo festivalio laureate nominacijoje ,,Geriausia jaunoji aktorė“, – komentuoja ,,Knygos teatro“ pasirodymą Irena Maciulevičienė. 

Apgalvotas kiekvienas žingsnis: net žiūrovams grupė prisistatė išskirtinai delikačiai − išdėstė ant kėdžių skoningai apipavidalintas programėles su mažyčiais gabaliukais saldumo… Irgi savotiška užuomina, ką išvysti tikėtis scenoje.

Paminėtinas ir kitas šio teatro pasiekimas festivalyje: ,,Prabangos“ pelnė dar vieną nominaciją − ,,Sėkmingiausias teatro debiutas“. Reikėtų pridurti, kad irgi už tą tiesos pojūtį – istorinės ir literatūrinės. Novelių įvykiai, veikėjų poelgiai, nuspalvinti lengva autoriaus ironija, įgauna komiškumo atspalvį, tačiau drauge pabrėžiamas žmogaus būties trapumas. Prieš teatro grupę iškilo nelengvas uždavinys, nes jie pateko į dviejų meno krypčių, dviejų kultūrų  sandūrą Jurgio Savickio kūryboje, bet jiems pavyko tą uždavinį išspręsti.  Be to, norėtųsi pabrėžti ir eleganciją, kuri buvo tokia būdinga pačiam rašytojui ir, žinoma, jo kūrybai, o režisierius ir aktoriai ne tik skaitė, bet ir p e r s k a i t ė Jurgį Savickį. Jei šiandien ne tik televiziją, bet ir teatrus apėmusi apsinuoginimo manija, tai šiuo aspektu kaip tik išsiskiria ,,Prabangos“, nors novelėje ,,Ponia Janina Sudocholskienė“ užuomina apie ūkio ,,šeimininkę“ – puikiausia proga išrengti ,,geltonais ir ilgais plaukais panelę <…> pirtelėje“. Bet meninė literatūrinė užuomina liko ir išradinga scenine užuomina  − tai puikus režisūrinis sprendimas, teikiantis pakankamai peno žiūrovo vaizduotei pagal jo patirtį ir išprusimą. Malonu pažymėti, kad Alius Veverskis ištikimas savo nuostatai ,,Man režisūra – tai pasaulio suvokimas“, šiuo atveju – kūrinio pasaulio. Iš tiesų aktoriui ne išsirenginėti reikia, o sukurti vaidmenį taip, kad žiūrovas pasijustų apnuogintas dėl savo nevykusių manierų, antihumaniško elgesio ar svyruojančių principų. ,,Man būtų malonu, jei žiūrovas po, tarkim, dešimties metų prisimintų mano spektaklį, jo atmosferą ar emociją. Tai man būtų įvertinimas“,− sako Alius Veverskis. Norisi patikinti režisierių, kad tikrai daugelis žiūrovų prisimins šį spektaklį dėl gebėjimo išsaugoti Jurgio Savickio kūrybos esminius bruožus, novelių pasaulį tokį, koks jis pavaizduotas. Be to, ,,Knygos teatras“ pažymėjo ir 120 metų rašytojo jubiliejų. 

Apie Kauno kamerinio teatro spektaklį ,,Diena ir naktis“, sukurtą pagal Daivos Čepauskaitės pjesę ,,Duobė“, pati autorė yra pasakiusi: ,,Norėjosi kažko didelio ir principinio, kažko drąsaus ir stipraus…“ (Bernardinai.lt) 

,,Dramaturgei Daivai Čepauskaitei pavyko papasakoti žydės mergaitės ir lietuvio vaikino meilės istoriją bei atskleisti sudėtingus šių tautų santykius, atverti skaudžias praeities žaizdas. Minimalistinė Sergėjaus Bocullo scenografija, puiki Fausto Latėno muzika, išraiškinga aktorių vaidyba ir plastika, labai organiška ir nuoširdi pagrindinė herojė Milda (aktorė Simona Bladženauskaitė), įsimintinas Berelio Taico vaidmuo (aktorius Aleksandras Rubinovas) ilgam išliks ne vieno žiūrovo atmintyje. Borisas Dauguvietis yra pasakęs: ,,Teatras turi mokyti, jaudinti ir jautrinti sielas.“ Šis spektaklis − kaip tik toks, o aktorė Simona Bladženauskaitė pelnytai tapo festivalio nominacijos ,,Geriausia aktorė“ laureate“, – taip apie spektaklį kalba Irena Maciulevičienė. Galiu tik pridurti, kad iš tiesų spektaklis stiprus ir buvo paveikus tiek, jog atsirado keista gija, tarsi emocinis tiltas, sunkiai paaiškinamas, tačiau jungiantis mane, tik žiūrovę, su autore. 

Kaip tik šis pastatymas yra proga dar sykį prabilti apie apnuoginimą scenoje. Jis yra ypatingai jaudinantis ir motyvuotas, nes dviejų jaunų žmonių meilė saugoma duobėje po grindimis, jie nuolat tarsi akistatoje su mirtimi ir bet kuri bendra jų valanda gali būti paskutinė… Mizanscena nepaprastai įtaigi, subtiliai atlikta abiejų aktorių, pabrėžianti ir jausmo, ir būties trapumą, o ypač Aleksandro Rubinovo veiksmai – tartum siekimas apsaugoti ir moterį, ir meilę, ir suartėjimo momentą. Tai atvejis, kai viskas gražu. (Pjesės situacija primena E. Hemingvėjaus romano ,,Kam skambina varpai“ veikėjų likimą – jiems ta naktis gali būti irgi paskutinė: ryte į žygį, ir neaišku, ar kas iš jo grįš…) 

 Kilnus Naisių vasaros teatro gestas – spektakliu ,,Locna laimė. Žemaitė“ pasitikti Julijos Žymantienės- Žemaitės gyvenimo ir kūrybos jubiliejinius metus: gimimo – 170 metų (1845), santuokos – 150 metų (1865)  ir pirmojo kūrinio publikacijos – 120 metų (1895).   Taigi ,,padėkos žodžių nusipelnė Naisių vasaros teatro režisierė Regina Steponavičiūtė: spektaklis pastatytas, remiantis Žemaitės biografija ir kūryba, panaudoti rašytojos gyvenimo faktai, laiškai, liudininkų prisiminimai, jos apsakymų ciklo ,,Laimė nutekėjimo“ ir komedijos ,,Trys mylimos“ fragmentai. Spektaklyje entuziastingai, su  gera energija vaidina didžiulis jaunų aktorių kolektyvas, iš kurių išskirčiau pagrindinę heroję – Žemaitę (aktorė Vaida Kavaliauskaitė). Jos vaidyba santūri, tiksli, spindinti vidine šviesa….  Spektaklį reikėtų rodyti vis platesnei auditorijai −  jaunimui, ypač mokiniams, kad jie naujai atrastų mūsų literatūros klasikę Žemaitę, – teigia Irena Maciulevičienė.  – Šis edukacinis spektaklis tapo festivalio laureatu  nominacijoje ,,Geriausias nacionalinės tematikos spektaklis“.

,,Locna laimė. Žemaitė“ – monumentalus kūrinys medžiagos apimtimi, faktų svarba ir pateikimo bei perteikimo būdais. Ir, regis, pasirodęs pačiu laiku, kai visuotinio vartojimo laikmečiu žmogui iš po kojų slysta fundamentalūs ir dėl to kiekvienam labai reikšmingi dalykai,  apie kuriuos Žemaitė savo kūriniuose kalbėjo per vaizdus ir žmonių likimus arba pati užsiėmė tautinės kultūros gaivinimu bei propagavimu. Spektaklis informatyvus – tarsi vėduoklė skleidžiasi rašytojos gyvenimo ir kūrybos panorama. Tai  pažintinė pasirodymo vertė, kuri yra ypač išskirtinė, kad prisiartintume prie Žemaitės kūrybos aukštumų ir gelmių, kad suvoktume jos asmenybės ir interesų daugiasluoksnę plotmę, kuriai aprėpti reikėtų ir atitinkamų gebėjimų, ir atidžių studijų. Pabrėžtina etinė pastatymo funkcija, ir dargi dviem aspektais: pirma, išlaikyta pagarba istoriniam ir buitiniam kontekstui, rašytojos asmenybei, patvirtinta žemaičių tautinė tapatybė, niekas nemoderninta ir nederinta prie mados ar šiandieninio žiūrovo įgeidžių; antra, iškeliamos moralinės vertybės ir pateikiamos kaip universalios, nes jos svarbios visais laikais, − tai meilė, ištikimybė, santarvė, tautinė savimonė. Medžiaga pateikiama epizodais, tačiau jie tvirtai ,,susiūti“ ir tas fragmentiškumas nejaučiamas, kadangi pagrindinė veikėja visą vaidinimą  scenoje: tartum jos valia klostosi įvykiai ir veiksmai − ji lemia spektaklio eigą ir įprasmina Žemaitės būties tėkmę. Juolab kad taip akcentuoti rašytojos asmenybės išskirtiniai bruožai: tvirta valia, gebėjimas pačiai pasirinkti savo gyvenimo kryptį, atsidūrus kryžkelėje, jos kūrybinė potencija. Veikėjos paveikslas atribotas nuo kasdienių darbų, buitinių nesklandumų, o socialinei padėčiai atskleisti pakanka gana santūrios, netgi šykščios butaforijos. Spektaklio scenografiją  ir kostiumus sukūrė Galius Kličius.  

Kai kurios spektaklio situacijos nusakomos užuominomis, detalėmis. Kaip pavyzdys galėtų būti šeimos konflikto atspindys − per sceną porą sykių tiesiog nuplasnoja Laurynas, mosuodamas nosinaite: ,,Poviliukas, Poviliukas!.. Poviliukas, Poviliukas!..“ Ar gali būti iškalbingiau?

Apie šį pastatymą įdomus žiūrovės Leokadijos Balkuvienės atsiliepimas: ,,Žavinga Naisių vasaros teatro drąsa −  sukurti kietą, kaip žemaičių būtis, kaip gyvenimas atžarų spektaklį, nepalengvinti jo ,,liaudišku sąmoju“, kaip neseniai buvo įprasta pajuokti ilgasijones močiutes. Ir tie, kurie atėjo, nenuvilti – jie įdarbinti. Taip vertinti buvome išmokyti mes. Gal dabar tai kitaip vadinama, bet teisinga, kai spektaklis atgręžia žiūrinčiojo mintis. O paskui klausiame: kaip tau patiko?“ Vadinasi, hedonistinės pajautos šiuo atveju nėra pačios svarbiausios – yra svaresnių dalykų. Juos savo pasisakyme apskritai apie teatrą (Bernardinai.lt) iškelia ir režisierius Arvydas Lebeliūnas: ,,Ieškau įdomios istorijos. Ne moralo, ne komentaro, o aiškios istorijos. Šiandien teatras man dažnai atrodo arogantiškas, nes režisieriai nori parodyti save, bet ne istoriją. Jie transformuoja kūrinį taip, kad jis tampa sunkiai atpažįstamas, rodo savo koncepciją, bet ne autorių. O aš norėčiau pamatyti, tarkim, A. Čechovą be jokių traktuočių. Be abejo, kiekvienas autorius turi savo metą, bet nemanau, kad laikui bėgant kas nors iš esmės keičiasi. Istorija sukasi ratu, o žmogus nekinta tūkstantmečiais. Jis tebėra toks pats su savo velniškais ir dieviškais pradais. 

Beje, kūrinį perkėlus į sceną jo paties kontekste, išlaikant autoriaus pažiūras, įsitikinimus, poziciją, išryškėja moralai, koncepcijos ir tendencijos – jų nereikia tempte pritempti. Ši sąlyga puikiai tinka ir aptartajam Naisių vasaros teatro spektakliui ,,Locna laimė. Žemaitė“ – jame objektyviai papasakota rašytojos gyvenimo ir kūrybos istorija. Atsigręžta į Žemaitę tokią, kokia ji buvo, ir aplinką, kurioje ji gyveno, kūrė, džiaugėsi ar liūdėjo, bet niekada neprarado vilties, būties prasmės. Ir šiuo atveju daugiau išjudinamas žiūrovo protas, tartum  skatinama  susimąstyti apie savo gyvenimą, pasverti savo pasirinkimo galimybes negu priimti emocionaliai.  Kūrinys atspindi gyvenimą, tačiau nėra pats gyvenimas: jis fiksuotas ir sustabdytas tam tikroje epochoje, tam tikrose situacijose, todėl viskas pastovu (ir kai kuriais atvejais − jau ištisus šimtmečius arba tūkstantmečius). O pastatymo saviškumas – tai yra emocinis bangavimas, moralinių vertybių, aktualių dabartiniam laikmečiui, akcentavimas, motyvų išryškinimas arba prigesinimas, loginių kirčių, intonacijų kaita, pasirenkant rašytojo stilistikai tinkamiausias raiškos priemones. Rodos, tai įgyvendinti pavyko Naisių vasaros teatrui.

Taigi galime tik pasidžiaugti, kad šie teatrai nepamiršo, jog mūsų tauta turi ir savo klasiką, ir šiuolaikinių autorių kūrybą. ,,Kas gi kitas turi statyti lietuvių kūrinius, jeigu ne Lietuvos teatrai – valstybiniai, nacionaliniai?“ – retoriškai klausia Irena Maciulevičienė. 

Festivalio nominacijų komisija

Iš kairės komisijos pirmininkas Algimantas Pociūnas, Irena Maciulevičienė, Gailutė Marija Giedraitienė, Elena Savukynaitė, Regina Svirskienė, Joana Grigaitienė.

Nominacijos ir laureatai

,,Knygos teatro“ vadovė Redita Dominaitytė (dešinėje) ir aktorė Virginija Kuklytė.

,,Sėkmingiausias  teatro debiutas“ − ,,Knygos teatrui“     spektaklį Prabangos pagal Jurgio Savickio noveles ( rež. Alius Veverskis).

Kalba aktorius Aurimas Pintulis. Dešinėje − Irena Maciulevičienė, centre – Varėnos meras Algis Kašėta.

 Nominacijos ,,Įtaigiausias personažas be  žodžių“ laureatas − Aurimas Pintulis už dailininko vaidmenį  Šiaulių dramos teatro spektaklyje „Dibukas“ pagal Alekso Tarno dramą (rež. Raimundas Banionis).

Apdovanojimai spektaklio ,,Padaryk iš manęs jungiklį“ kūrėjams. Iš kairės Kauno šokio teatro ,,Aura“ šokėjai: Gintarė Marija  Ščavinskaitė, Paulius Prievelis ir Israel Ismael Infante Salazar.

,,Už muzikos ir plastikos dermę“ apdovanotas Kauno šokio teatras „Aura“ už spektaklį  „Padaryk iš manęs jungiklį“. Choreografė − Birutė Letukaitė, idėjos, muzikos,  garso dizaineris − Antanas Jasenka.

,,Naisių vasaros“ teatro apdovanojimą  už ,,Geriausią nacionalinės tematikos spektaklį“ priima teatro mecenatas Ramūnas Karbauskis. Iš kairės Varėnos meras Algis Kašėta, Žemaitės vaidmens atlikėja Vaida Kavaliauskaitė, Joana Grigaitienė.

,,Geriausias nacionalinės   tematikos  spektaklis“ −  ,,Naisių vasaros“ teatro pastatymas Locna laimė. Žemaitė   pagal Žemaitės biografiją ir kūrybą (režisierė ir inscenizacijos autorė − Regina Steponavičiūtė).

Už ,,Įtaigiausią vaidmenį“ apdovanotas Valerijus Jevsejevas.

Nominacijos ,,Įtaigiausias vaidmuo“  laureatas − Valerijus Jevsejevas  už tėvo vaidmenį Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje  „Man netinka tavo kostiumas“ ( rež. Valentinas Masalskis).

Iš kairės aktorė Kristina Andrejauskaitė su Varėnos savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Regina Svirskiene.

,,Geriausia nepagrindinio vaidmens aktorė“ − Kristina Andrejauskaitė už senelės vaidmenį Valstybinio jaunimo dramos teatro spektaklyje „8 mylinčios moterys“ pagal Robero Toma pjesę (rež. Balys Latėnas).

Aktorius Vladas Baranauskas (dešinėje) su Eugenijumi Guntulioniu.

,,Geriausias nepagrindinio vaidmens aktorius“ − Vladas Baranauskas, sukūręs Enocho vaidmenį Šiaulių dramos teatro spektaklyje „Dibukas“ pagal Alekso Tarno dramą (rež. Raimundas Banionis). 

Giminių prizas įteiktas Agnei Šataitei už Serafimos vaidmenį Vilniaus valstybinio mažojo teatro spektaklyje ,,Savižudis“ pagal Nikolajaus Erdmano pjesę (rež. Gabrielė Tuminaitė).

Kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė už ,,Geriausią spektaklio muziką“ Klaipėdos jaunimo teatro  spektakliui  „Man netinka tavo kostiumas“  (rež. Valentinas Masalskis). 

Dailininkė Ramunė Skrebūnaitė – už ,,Geriausią spektaklio scenografiją“ ,,Keistuolių teatro“ spektakliui „Varnas“ (rež. Aidas Giniotis).

,,Geriausia šiuolaikinės dramaturgijos sceninė interpretacija“ − Oskarui Koršunovui už Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį  „Kankinys“ pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę.

,,Geriausia festivalio jaunoji aktorė“  Virginija Kuklytė  Nastazijos, šeimininkės, rašytojo žmonos vaidmenis ,,Knygos teatro“ spektaklyje „Prabangos“ pagal Jurgio Savickio noveles (rež. Alius Veverskis). 

,,Geriausias festivalio jaunasis aktorius“ −  Kęstutis  Cicėnas už Benjamino vaidmenį  Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Kankinys“ pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę  (rež.  Oskaras Koršunovas).

,,Geriausia festivalio aktorė“ − Simona Bladženauskaitė  Mildos vaidmenį Kauno kamerinio teatro spektaklyje „Diena ir naktis“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę ,,Duobė“(rež. Stanislovas Rubinovas).

,,Geriausias  festivalio aktorius“  Daumantas Ciunis už Semiono Semionovičiaus   Podsekalnikovo   vaidmenį  Vilniaus valstybinio mažojo teatro  spektaklyje „Savižudis“ pagal Nikolajaus Erdmano pjesę (rež. Gabrielė Tuminaitė).

,,Geriausias festivalio režisierius“ −  Vitalijus Mazūras už Vilniaus teatro „Lėlė“  spektaklio „Spragtukas“ režisūrą.

 ,,Geriausias spektaklis vaikams“ − Vilniaus teatro „Lėlė“ Spragtukas ( rež. Vitalijus Mazūras).

 ,,Geriausias festivalio spektaklis“ − Šiaulių dramos teatro  Dibukas pagal Alekso Tarno dramą (rež. Raimundas Banionis).

,,Žiūrovų spektaklis“ − ,,Keistuolių teatro“ Varnas (rež. Aidas Giniotis).

LR  kultūros ministerijos įsteigtos šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės premijos laimėtojai

Premija įteikta Karolinai Žernytei. Kairėje − Kultūros ministras Šarūnas Birutis, dešinėje − Varėnos meras Algis Kašėta.

2015 m. premija įteikta Pojūčių teatrui už spektaklį Akmuo. Vanduo. Geluonis (rež. Karolina Žernytė, konsultantas – dramaturgas Kristupas Sabolius, dailininkė – Eglė Lekevičiūtė). 

Apie spektaklį – skaityklų projekto organizatorė Jurga Mandrijauskaitė: ,,Pirmiausia, kiek žinau, tai pirmas tokio pobūdžio teatras ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Šio eksperimentinio teatro įkūrėja Karolina Žernytė važinėja po kitas šalis, organizuoja kūrybines dirbtuves ir stato ,,Pojūčių teatro“ spektaklius, kuriuose gali dalyvauti ir neregiai. <…> Nežinau, kiek galiu pasakoti spektaklio turinio detalių, bet pasakysiu tiek, jog tikrai buvo momentų, kai jaučiausi ne žmogus, o persikūnijusi į gyvūną, augalą ar mitologinę būtybę, įklimpusią miško samanose (tikrų tikriausiose!!!). Buvo akimirkų, kai atrodė, lyg esu kituose gyvenimuose, sklendžiu kosmoso erdvėmis, galėjau jausti gimimo ir mirties momentą (su krentančiais ant manęs žemės gumulais, degančio mano kūno pelenų kvapu).

 Mano rankos kūlė grūdus, verpė linus, nosis uodė  miškus ir pievas, vestuvinių apeigų midų, ausys girdėjo laumių užkalbėjimus, paukščių čiulbesius, protėvių šnabždesius.“ (,,Pojūčių teatro“ spektaklis ,,AKMUO.VANDUO. GELUONIS“ (rež. Karolina Žernytė)“, ,,Teatras“, 2016) 

Dokumentai ir nuostatos

2015 Mero potvarkis komisija.pdf

peržiūrėti ir atsisiųsti

2015 Dalios Tamulevičiūtės nuostatai.pdf

peržiūrėti ir atsisiųsti

2015 m lankstinukas.pdf

peržiūrėti ir atsisiųsti

2015 Festivalio uzdarymas.pdf

peržiūrėti ir atsisiųsti

Archyvas

Visas archyvas