Parodos anonsas
,,Tas“ Nekrošius
1977m. Jaunimo teatre įvyko Eimunto Nekrošiaus režisuotos ShelaghDelaney pjesės „Medaus skonis“ diplominis spektaklis. Niekam nežinomo, jauno menininko Eimunto Nekrošiaus pradžia… Po dvejų Kauno dramos teatre praleistų metų,pakviestasbuvusios savo mokytojos Dalios Tamulevičiūtės į jos vadovaujamą Jaunimo teatrą, kartu su kurso draugais – Dalios Tamulevičiūtės mokiniais, Eimuntas pradėjo savo teatro legendą.
Varėnos kultūros centras pristato 1980–1991m.režisieriaus sukurtus spektaklius Jaunimo teatre. Tai išeinančios kartos teatras. Teatras, išgarsėjęs Lietuvoje, tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje, generavęs galingą visuomenės energijos lauką ir pagimdęs unikalų Teatro bičiulių klubą. Kiekvieno mėnesio devynioliktą dieną žmonės užsiimdavo eilę nuo ryto, budėdavo ištisą parą nakvodami teatro kasų fojė, kad kitos paros rytą, 11 valandą, atsidarius bilietų kasai, įsigytų bilietus sau ir visai giminei į kito mėnesio Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektaklius. Ilgos žiemos naktys bilietų laukiantiems žiūrovams virsdavo naktinių konferencijų klubu – apsikeitimu nuomonėmis, vaidmenų ir aktorių aptarinėjimais, improvizuotais gatvės bardų koncertais, socialinių-visuomeninių temų diskusijomis, o kur dar anekdotai, nuotykiai, buvimo kartu bendrystė…XX amžiaus devintas dešimtmetis – laikotarpis, kuomet teatrui Lietuvoje neprilygo joks kitas menas. Teatras buvo socialinių-dvasinių traumų gydytojas ir guodėjas.
Ši kukli ekspozicija tebūna skirta nuostabiems praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio žiūrovams, mylėjusiems Jaunimo teatro trupę džiaugsmuose ir varge, žiemą ir vasarą, dieną ir naktį, prožektorių šviesoje ir repeticijų dulkėse.
***
Prie asmeninių šeimos fotografijų, greta apdovanojimų sąrašo:
Tarptautiniame kontekste Lietuvos teatras vis dar matuojamas Nekrošiumi – firmine Lietuvos kultūros ikona. Eimunto Nekrošiaus netektis apnuogino keletą itin jautrių momentų: teatro lauke tartum nebeliko kriterijaus – etalono, atskaitos taško, pagal kurį galėjai apsibrėžti tikslus, jų siekti, lygiuotis, pasitikrinti klaidas ir kokybės standartus.
Didžiausia spraga atsivėrė trisdešimtmečiams, keturiasdešimtmečiams artistams, kaip tik dabar pasiekusiems psichinių ir dvasinių jėgų kūrybinę brandą. Jie nesukurs „pas Nekrošių“ geriausių savo vaidmenų, neturės galimybės Nekrošiaus teatre išmėginti savo talento gylį ir galią, pabūti jo metafiziniame pasaulyje, tenai – už materialaus, išmatuojamo, pasveriamo pasaulio ribos.
Šios nedidelės ekspozicijos tikslas bent epizodiškai apžvelgti pirmąjį – itin svarbų režisieriaus gyvenimo etapą. Juk nesuklysime manydami, jog prieš tampant menininku pageidautina tapti žmogumi.
***
Spaudai:
Fotografijų paroda iš ciklo „Dalios Tamulevičiūtės mokiniai. Eimuntas Nekrošius“. Atidarymas spalio 1 d. 17 val. Varėnos kultūros centro fojė.
Varėnos rajono savivaldybė, Varėnos kultūros centras, Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis pradeda tęstinį parodų ir renginių projektą sąlyginiu pavadinimu „Dalios Tamulevičiūtės mokiniai“. Šis projektas bus vykdomas siekiant supažindinti Lietuvos teatrui neabejingą visuomenę su tikrąja Dalios Tamulevičiūtės inspiracijų Lietuvos teatrui apimtimi, atverti nūdienos žiūrovui plačiausią D. Tamulevičiūtės įtakoje išaugusių kūrybiškų asmenybių – aktorių, dramaturgų, režisierių, scenografų, muzikos autorių ir kt. spektrą, be kurių sunku įsivaizduoti šiandienos lietuvišką teatrą. Šiemet XI D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnos kultūros centras pristato patį garsiausią Dalios mokinį – režisierių Eimuntą Nekrošių.
„Tas“ Nekrošius
2018-ųjų lapkričio dvidešimtosios vakarą, gimtadienio išvakarėse, Lietuvos teatro režisierius Eimuntas Nekrošius grįžo iš Klaipėdos. Buvo eilinė diena – sėkminga repeticija Klaipėdoje, kaip visada, nuovargis po ilgo vairavimo. Laukė chaotiškas rytojus: sveikinimų, telefono skambučių, linkėjimų, simbolinių dovanėlių, darbųLietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Italijoje planų rytojus… Išėjo. Naktį. Greitai. Netikėtai.
Dveji metai praslinko… Vis ilgėja laiko tarpsnis be Nekrošiaus. Kuo labiau jis tolsta, vis labiau aišku – išėjo geriausias. Tas, kuris… Tiesiog dirbo. Tas, kuris buvo niekaip nepastebimas „piaro“, savireklamos, apkalbų, išskėstų alkūnių (aš čia svarbiausias!), skandaliukų, interneto pjautynių „kultūros lauke“. Jis buvo geriausias ir… Tasai žodis –„buvo“.
Yra. Dar yra tūkstančiai žiūrovų, kvatoję ir slapčiomis braukę ašaras jo spektakliuose, šimtai aktorių, repeticijų prietemoje mėginusių atrakinti „Nekrošiaus kodą“ – jo keistus mykimus, trumpus burbtelėjimus, ilgiausias pauzes absoliučioje tyloje, kuomet dešimtys žmonių tyli ir nejuda cigaretei smilkstant tarp jo pirštų… Kartais pratrūkdavo… Ilgais sakiniais, keistomis istorijomis, kurios dažnai atrodydavo „ne prie ko“… Reikėjo šitai išversti į „žmonių kalbą“ – judesiu, mimika, žodžiais, emocijomis. Svarbiausia – suprasti, suvokti jo kolosalias žemaičio užmačias, tokias gilias ir pirmykštes, vardan kurių vertėjo atsisakyti labai daug – savo vienintelio laiko. Atidėti ateičiai kitus lūkesčius, planus, gyvenimą… Jam reikėjo „vertėjų“ ir jie susiburdavo. Bejo aktorių, dailininkų, kompozitorių, kuriuos atrasdavo visur ir visada, be ištikimos komandos lydėjusios jį per pasaulio scenas, „Tas“ Nekrošius nebūtų „atsitikęs“. Teatras, kurį pasaulio žiniasklaida įvardino „lietuvišku“, priimdama jį kaip bendražmogišką kosmopolitinę vertybę ir pripažindama jo nacionalinį išskirtinumą – nebūtų atsitikęs…
Ekspozicija skiriama mažiau tyrinėtiems ar iš kultūros medijos jau išstumtiems Eimunto Nekrošiaus biografiniams faktams. Menininko tapsmo raidai, mokslo, studijų metams, diplomo gynimo (Š. Dileini„Medaus skonis“), Kauno dramos teatro ankstyvajam periodui (S. Šaltenis „Duokiškio baladės“, A. Čechovas „Ivanovas“) ir, žinoma, Jaunimo teatrui – įsibėgėjimui prieš skrydį. S. Šaltenis, G. Kanovičius „Katė už durų“, S. Šaltenis „Kvadratas“, S. Šaltenio ,,Pirosmani, Pirosmani“, K. Antanėlio ir S. Gedos „Meilė ir mirtis Veronoje“, Č. Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“, A. Čechovo „Dėdė Vania“, N. Gogolio „Nosis“ – spektakliai, su kuriais Jaunimo teatras pro „geležinę uždangą“ prasiveržė į tarptautinę erdvę ir reprezentavo Lietuvą, kaip aukštos teatro kultūros valstybę.
Laukiame visų spalio 1 d. 17 val. Varėnos kultūros centre.
Specialūs Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio diplomai
Josif Baliukevič ir Daliui Jančiauskui už sėkmingiausią festivalio duetą, Dobžinskio ir Bobčinskio sukurtus vaidmenis Valstybinio Šiaulių dramos tetaro spektaklyje „Revizorius“ pagal Nikolajaus Gogolio pjesę (rež. Aidas Giniotis ir Vaidotas Žitkus).
Vilniaus miesto teatrui „Atviras ratas“ už spektaklį „Juoda –Balta“ už sėkmingą autentiškos Lietuvos Atgimimo restrospektyvos sceninę interpretaciją (rež. Aidas Giniotis).
Specialus Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio komisijos prizas – Pjesės „Pirmeiviai“ autoriui ir režisieriui Gyčiui Padegimui už išsamią Lietuvos profesionalaus teatro pradžios istoriją.
Giminių prizas – Juozo Miltinio dramos teatro aktoriams įtaigiai įkūnijusiems personažus spektaklyje „Irano konferencija“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę (rež. Aleksandr Špilevoj).
Nominacijos
„Geriausia scenografija“ Barborai Šulniūtei už scenografiją Juozo Miltinio dramos teatro spektakliui „Irano konferencija“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę (rež. Aleksandr Špilevoj).
,,Geriausia festivalio spektaklio muzika“ kompozitoriui Faustui Latėnui už muziką Vilniaus mažojo teatro spektakliui „Dviese sūpuoklėse“ pagal Williamo Gibsono pjesę ( rež. Ulanbek Baialiev).
„Geriausia festivalio dramaturgija“ Kristinai Steiblytei už dramaturgiją Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis).
,, Sėkmingiausias Festivalio debiutas“ Matui Pranckevičiui už vaidmenis Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektaklyje „Juoda balta“ (režisierius Aidas Giniotis), teatro „Meno fortas“ spektaklyje „1+1=1“ (režisierė Ieva Kaniušaitė), Keistuolių teatro spektakliuose „HOP!“ (režisierius Aidas Giniotis) ir „Pagalvinis“ (režisierė Ieva Stundžytė) .
„Geriausias jaunasis aktorius“ Arnas Ašmonas už Chlestekovo valdininko iš Peterburgo vaidmenį Šiaulių dramos teatro spektaklyje „Revizorius“ pagal Nikolajų Gogolį (rež. Aidas Giniotis).
„Geriausia jaunoji aktorė“ Ieva Kaniušaitė už Saros ir Sašos vaidmenis Teatro „Meno fortas“ spektaklyje „1+1=1“ Antono Čechovo „Ivanovo“ motyvais (rež. Ieva Kaniušaitė).
‚„Geriausias nepagrindinio vaidmens aktorius“ Marius Repšys – už pirmojo policininko vaidmenį OKT/Vilniaus miesto teatro ir RAION spektaklyje „Žmogus iš Podolsko pagal Dmitrijaus Danilovo pjesę (režisierius Oskaras Koršunovas).
„Geriausia nepagrindinio vaidmens aktorė“ Laima Akstinaitė – už Klaipėdos gyventojos vaidmenį Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „Jūrinės šviesos“ pagal Kristinos Steiblytės pjesę (režisierius Jonas Tertelis).
Geriausias pagrindinio vaidmens aktorius Valentinas Masalskis už Marko Rothko vaidmenį Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Raudona“ pagal Johno Logano pjesę (režisierius Valentinas Masalskis).
Geriausia pagrindinio vaidmens aktorė Indrė Patkauskaitė – už Gitelos Moskos vaidmenį Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Dviese sūpuoklėse“ pagal Williamo Gibsono pjesę (režisierius Ulanbek Baialiev).
Geriausias spektaklis vaikams Keistuolių teatro muzikinis spektaklis visai šeimai „HOP!“ pagal D. Bisseto pasakas (rež. Aidas Giniotis).
Geriausias režisierius Aleksandr Špilevoj už spektaklio „Irano konferencija“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę režisūrą Juozo Miltinio dramos teatre.
Žiūrovų spektaklis Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Raudona“ pagal Johno Logano pjesę (režisierius Valentinas Masalskis).