Archyvas

Teatrinės patirties sklaida

Aktorius turi kalbėti širdimi (Dalia Tamulevičiūtė)

,,Ko žmogus apskritai tikisi iš savo kūrybos? Jis laukia, kad jį suprastų“, − teigia rašytojas Gintaras Grajauskas. Kiek teatre susiduria siekiančiųjų to supratimo? Žodinio kūrinio autorius, režisierius su savo idėja, aktorius, siekdamas saviraiškos, bei žiūrovas, ieškantis dvasinio peno, atsakymų į iškilusias problemas. Todėl pastarasis ir nori suprasti, kokia žinia jam siunčiama. Tačiau visi kartais išsiskiria, patyrę praradimus, − neišsipildę lūkesčiai, todėl negatyvios emocijos lydi iš spektaklio: nesusikalbėjo… Kas kaltas?  

Sąlygos iš tiesų darosi vis sudėtingesnės: vartotojiškas požiūris, prekiniai santykiai braunasi ir į kultūros sferas – skubiai, skaniai, daug, čia ir dabar, kaip greito maisto įmonėje… O turėtų vyrauti emociniai, intelektiniai mainai: kultūra – ne greito vartojimo produktas, meno reiškiniams priimti reikia pasirengimo, žinojimo, išmanymo. Ir vėlgi: žiūrovas toks, koks yra, staiga jis nepasikeis. Vadinasi, turi būti kalba, kurią suprastų. Turbūt reikia abiejų pusių atitinkamų pastangų ir nusiteikimo. Teatrologai paprastai vertina iš savo pozicijų, o kokia grįžtamoji informacija, kokia adresato reakcija ? Ryškiausia − aplodismentai. Tačiau už ką ir kam?

Aktorius turi kalbėti širdimi… Tai buvo Dalios Tamulevičiūtės credo… – pabrėžia pokalbyje jos mokytoja Marija Bakanavičienė. − Rodos, ji regėjo širdimi… Jos asmenybė su kūryba ėjo viena linija: tu matei gyvą žmogų, gyvą širdį… Todėl nesunku buvo atpažinti jos režisuotus spektaklius. 

Gėles Marijai Bakanavičienei įteikė Varėnos meras Elvinas Jankevičius.

Tokiu atveju aktorius – tarpininkas tarp kūrinio personažo ir žiūrovo, kaip tik jis prisiima atsakomybę nemeluotai perduoti tas emocijas, tą energiją, kuri įkūnyta, įprasminta romane, apysakoje ar dramoje. Kad galėtų perduoti, turi pajausti, išgyventi. Kad kalbėtų širdimi, turi priimti širdimi. Tai nėra taip paprasta – jis, tartum savotiška dvasinė transmisija, per savo širdį turi perleisti personažo išgyvenimus ir siųsti toliau. Taigi dominuojantis pašnekesių klausimas: kas įsirašė į atmintį ir širdį ilgam? 

− Kalbėti širdimi? Tai aukščiausia meistriškumo mokykla, − sako Gailutė Marija Giedraitienė, festivalio nominacijų komisijos narė, − tai psichologinio teatro principas, kada toks santykis su žiūrovu išlieka ir nebyliose scenose, nes veikiama tik žvilgsniais, tokiais iškalbingais, kad tiesiog prikausto žiūrovą ir nepaleidžia iki spektaklio pabaigos. Taip ,,žaidžia“ ir režisierius Oskaras Koršunovas: sąmoningai palieka minimalų scenografijos daiktų kiekį, visi spektaklio veikėjai nuolatos scenoje, kad neatitrūktų nuo veiksmo, emocinės nuotaikos, kūrinio atmosferos. Tokiomis sąlygomis ypač išryškėja aktoriniai darbai. Artistui padeda ir drabužiai, ir grimas, ir daiktai, už kurių galima šiek tiek ,,pasislėpti“, o minimalios sceninės atributikos atveju aktorius lieka tartum vienas prieš žiūrovą ir tegali savo paties pajėgomis užpildyti atsiradusią tuštumą. Tokia režisūra reikalauja ypatingo aktorių pasirengimo, visiško dvasinio apsinuoginimo, tai yra labai didelis ir emocinis, ir psichologinis, ir moralinis krūvis. Tai būdinga daugumai ,,Žuvėdros“ aktorių. Mano požiūriu, išskirtinai šį meną įvaldę Darius Meškauskas ir Nelė Savičenko, palikę neišdildomą įspūdį 2013-ųjų festivalyje, Oskaro Koršunovo spektaklyje ,,Dugne“. 

Kas yra verčiausias, palikęs  stipriausią įspūdį, kai kalbėta širdimi, sunku tiksliai pasverti, tačiau yra dalykų, kurie iš tiesų persekioja kelerius metus. Pirmajame Varėnos festivalyje − Lietuvos Rusų dramos teatro spektaklis ,,Prakeikta meilė“ (režisierius − Agnius Jankevičius).      

Lyg elektros išlydis per kūną, kai iškeltas aktorės Ingos Maškarinos kumštis beldžia į tariamas duris, (o iš tiesų – į niekur, į žiūrovų salės tuštumą), rodos, beldžiasi į tavo sielą, į tavo sąmonę, verčia ieškoti asmens tapatybės, sąlyčio su gyvenimo realybe taškų. Ir, nusileidus uždangai, supranti: užtaisas bus ilgai, dar negreitai paliks tave ramybėje akimirka, kurią spėjo užfiksuoti ir širdis, ir protas. Taip ir yra. Prieš akis vis iškyla tas kumštis, kaip klaustukas, ar viską padarei, kad šalia tavęs kitam būtų geriau, ar atsiliepei į pasimetusio žmogaus blaškymąsi? Kiek metų praėjo, bet neįmanoma pamiršti: tas gestas ir jo poveikis tebegyvas ir šiandien − iš tiesų  į širdį beldėsi širdis. 

Apskritai Agniaus Jankevičiaus režisūroje judesiai labai iškalbingi: spektaklyje  ,,Gentis“ pagal Ievos Simonaitytės romaną ,,Aukštujų Šimonių likimas“ Šimonienė  abiem rankom glaudžia prie krūtinės mažą trinkelę −,,klėtelę“ – Šimonių praeities reliktą, kaip paskutinį buvusios garbingos giminės simbolį, kai marti užsimoja kirviu.

Aktorė Jūratė Onaitytė Šimonienės vaidmenyje. NKD teatro nuotr

Senoji suklumpa ant kelių nevilties akimirką ir, iškėlusi rankas, šaukiasi malonės – aktorė Jūratė Onaitytė daugiau pasako rankomis negu žodžiais: nebeprisimenama tiksliai, ką kalbėjo veikėja, bet gyvi vizualiniai vaizdai, kurie skatina gynybinę žiūrovo poziciją.                                                                        

Laima Adomaitienė visiškai naujai pristatė Žemaitę šokio spektakliu ,,Trys mylinčios“ – pažvelgė į veikėjų likimus netikėtu  aspektu: komiškos situacijos nėra toks nekaltas reiškinys, kaip atrodo iš pirmo įspūdžio. Yra lydimoji, kartais išoriškai nepastebima įskaudinto žmogaus reakcija. Tad jeigu ,,mylintis“ juokiasi, tai mylinčios kenčia… Šiuo atveju šokiu parodoma moterų jausena ir laikysena, atskleidžiamas jų sudėtingas vidinis pasaulis, emocijų gelmė, nuoskauda dėl nerealizuotų vizijų, todėl nebe juokas, o kančia – vyraujantis išgyvenimas. Sceninis vaizdas efektingas, dažnai slėpiningas − gausi simbolika, reikalaujanti iš žiūrovo ne tik nuojautos, bet ir išmanymo, apsiskaitymo. 

Originaliausias festivalio  spektaklis“  2012 m. − ,,Trys mylinčios“  pagal Žemaitės apsakymą ,,Trys mylimos“. Jį pelnė režisierė Laima Adomaitienė.

Ir trečias jos parengtas šokio spektaklis − ,,Pasmerkti namai“ (pagal Tomą Viljamsą). Aktorė Jelena Orlova prisipažino, kad vaidmuo pareikalavo iš jos daug ir fizinių, ir dvasinių jėgų: sušoktas skausmas dėl prarasto pasitikėjimo žmogumi, nusivylimas ir retsykiais sušvintanti viltis, tikėjimas svajonės išsipildymu. Tai sulaužytos paauglystės šokis, mažo žmogaus, atsidūrusio gyvenimo paraštėje, šokis. 

Aktorių Ingos Jarkovos ir Laimučio Sėdžiaus rankose prizas už ,,Geriausią spektaklį vaikams“ − ,,Anė iš Žaliastogių“

− Labiausiai mums patiko režisieriaus Jono Vaitkaus ,,Nebylys“, paliko stipriausią įspūdį − tiesiog pakerėjo judesio ir vaizdo raiška. Rolando Kazlo spektaklis ,,Ne pagal šio pasaulio madą“ filosofiškas, daug metaforų, simbolių, verčiantis susimąstyti. Nedaug žodžių šiame spektaklyje, bet tyla tokia  prasminga! Tai įdomus spektaklis. Gražiausias, šilčiausias ir nuoširdžiausias –  ,,Anė iš Žaliastogių“ (inscenizacijos autorius ir režisierius Antanas Gluskinas), tinkantis visai šeimai. Be įmantrių dekoracijų, savo paprastumu sušildo kiekvieno širdį. Sėdi, žiūri, širdis džiaugiasi, ašaros pačios rieda… Dar kartą įsitikini, kad svarbiausia žmogui – artimo meilė, prisipažino Vilija Latvienė ir Onutė Ivanauskienė.

Turbūt didelė dalis žiūrovų negreitai pamirš genialaus dueto – režisieriaus Oskaro Koršunovo ir aktoriaus Juozo Budraičio – sukurtą monospektaklį Samuelio Beketo ,,Paskutinė Krepo juosta“. Pagrindinis veikėjas tartum tapęs praeities simboliu − taip užsiėmęs savo poelgių, savo klaidų svarstymu, jog, regis, jis nei mato, nei žino, kad jį stebi žiūrovas, − atgalia ranka meta į sėdinčius šalia žmones banano žieves… Tačiau kaip kalba jo kūnas! Elena Savukynaitė sakė: ,,Tik tokie meistrai kaip Juozas Budraitis gali suvaidinti šį vaidmenį – tai ne tik dvasinis susitapatinimas, bet ir fizinis adekvatumas, tai savęs, visapusiškas savo asmenybės ,,laužymas“… Tikrai ta sukumpusi personažo figūra spektaklyje verčia raudoti…  

Iš kairės  aktorius Juozas Budraitis, aktorė, režisierė Elena Savukynaitė, aktorė Gražina Balandytė, režisierius  Povilas Gaidys.

Vidas Mikalauskas taip apibūdino įspūdžius: 

              Festivalis svarbus dėl sugrįžimo prie geriausių kūrinių. Spektakliai talentingi, įtaigi meno sintezė, atsivėrusi literatūros klasika per teatro žmones – režisierius, aktorius –  įgavo naujų atspalvių, suformavo gilesnį suvokimą, sugrąžino prie primirštų dorinių vertybių. Kristijono Donelaičio pristatymas Rolando Kazlo spektaklyje skamba kaip simfonija, išryškėja ,,Metų“ autoriaus asmenybė, aktoriaus meistriškumas – visa tai ateina iš vidaus, to išorinėmis priemonėmis perteikti nepavyks. Festivalio laikotarpis – tartum dvasinės terapijos seansas: į sielą ateina ramybė, nes užpildoma ta dvasinė tuštuma, atsirandanti dėl alinančios kasdienybės darbe. Žinot, neužmirštama senųjų išėjimo į Amžinybę scena ,,Nebylyje“… Ją reikia pamatyti, kad įvertintum… Sąlygos varėniškiams susipažinti su teatro menu yra išskirtinės ir idealios, bereikia išnaudoti suteiktas galimybes.

Kai, regis, neberasi žodžio tinkamai pasakyti, kažkas lyg pakiša tekstą (skaitau Donatą Petrošių (Bernardinai.lt) – fantastiška mintis: ,,<…> jei nori ko gyvenime pasiekti – reikia daryti ne taip, kaip visi“. Rolandas Kazlas darė Ne pagal šio pasaulio madą (dabar beveik visi kuria pagal). Kazlas parodė pavyzdį, kaip atsakingai reikia elgtis su istorine medžiaga. Jis pristatė, Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, ,,kertinį lietuvių literatūros akmenį“. Donelaičio asmenybės ir laikmečio dvasios pajautimas ir priartinimas prie žiūrovo subtilus ir pagarbus. Susikalbėjimas su žmogumi etiškas ir estetiškas. Ir ne tik. Per būties ir buities vaizdų sandūras tartum nutiesiamas tiltas tarp ano meto ir šių dienų: aktorius sceniniame įvaizdyje lieka basas, kad apgintų savo personažo tiesą. Kokia įtaigi mizanscena ir kokia ryški asociacija su šių dienų dalies Lietuvos visuomenės patirtimi ir likimais! Jo spektaklis – tai kalbėjimas širdimi per scenines metaforas, užuominas ir simbolius.

Rolandas Kazlas (ketvirtas iš kairės) su aktoriais festivalio ir nominacijų komisija.

Daugeliu aspektų reikėjo užaugti, subręsti, kad ,,Metai“ taptų gražūs, o pats autorius – pažįstamas, bet vis rodės, kažin ko trūksta. Po Rolando Kazlo spektaklio spragos užpildytos: Kristijonas Donelaitis tapo artimas, savas, aš matysiu jį, žingsniuojantį po Tolminkiemio apylinkes, nes tenai ne kartą būta realiai. Tegul tai būna ir fantazija, bet ji nesikerta su jau žinoma rašytojo gyvenimo, veiklos ir kūrybos istorija.  

Man festivalio viršūnė – ,,Ne pagal šio pasaulio ma-dą“, o Rolandas Kazlas – išskirtinis aktorius, režisierius, tai žmogus, kuris kalba širdimi.  Ko vertos scenos, kai po moters  kojomis klojamos lentelės ir ji atsargiai vedama tuo ,,taku“? Kai ji nešama ant rankų? Tai ir moters lydėjimas per gyvenimą − slėpiningos būties keliais,  jos palaikymas kiekvieną sudėtingesnę akimirką, pãgarba moteriai budinamas jos savivertės pajautimas… O tada ,,Nebylys“… Tėvų išėjimo į Anapus momentas fantastiškas, jaudinantis iki graudumo… Taip delikatu, tokia rami egzistencinė baigtis. Taip ir turi būti… (Regina Svirskienė) 

Daugelis pabrėžė ,,Nebylio“ moterų – Dėdienės ir jaunosios Šnervienės − subtilų išorinio panašumo pateikimą vienodais tikrai plastiškais, sinchroniškais  judesiais (šokio specialistė − Lina Šimkienė).

Šešėlių teatro momentais spektaklyje ,,Be adreso. Be pavadinimo“ pagal Jurgį Kunčiną (režisierė − Inesa Pilvelytė) parodomas dar egzistavęs XX amžiaus viduryje  jaunatviškas drovumas, atskleistì trapūs jaunų žmonių santykiai, pirmõsios meilės išgyvenimas. 

Nors praėjo jau ne vieneri metai, vis dar nepamirštas kaip vienas įspūdingiausių likęs elegantiškas Anželikos Cholinos šokio spektaklis ,,Vyrai ir moterys“. Pati režisierė sakė: ,,Statant šį spektaklį, mano viena akis juokėsi, o kita verkė.“ Taip jautėsi ir žiūrovas stebėdamas. 

Šokio spektaklio ,,Vyrai ir moterys“ režisierė Anželika Cholina Dalios Tamulevičiūtės festivalyje 2011 m. su Vidu Mikalausku.

Gerokai nustebino įspūdžiai:  ne verbalinė informacija labiausiai jaudino ir paliko stipriausią poveikį, o judesys. Kalbėjimas širdimi per judesį? Ar tai visuotinė žodžio devalvacija? Kasdienė patirtis atsinešama ir į teatrą? Tauta nelabai klauso, ką jai kalba valdžios elitas, bet žiūri, ką realiai nuveikia. 

Žmogus ateina į pasaulį, atsinešdamas savo prigimtį, kurioje glūdi visi  gebėjimai. Atiduoti galėsi tik tiek, kiek atsinešei, ir ne daugiau, ir prabilti, kaip  pajausti duota. Nesgi prigimties neįmanoma sukurti – ant jos pamatų tik veikti, siekti, tobulėti. Kiek  p e r s k a i t o,  išgyvena, supranta, suvokia,  tiek tegali atiduoti. Identifikacijos procesas gana ilgas: supratimas, priėmimas, įsisąmoninimas ir pajautimas toks, kad ta medžiaga taptų savastimi, ir pagaliau − perdavimas. Sugestijos tiek, kiek aktorius išgyveno, pajautė. Ne ,,suvaidinimas“, o pajautimas veikia žiūrovą.  Ar visada aktorius įgalus tokią užduotį atlikti – kalbėti širdimi? O jeigu jam tiek neduota? Girdžiu aktorės Nijolės Narmontaitės žodžius: ,,<…> vadinasi, pasirinkta ne ta profesija.“ 

Apdovanojimas ,,Už įtaigiausią vaidmenį“ 2014 m.  Nijolei  Narmontaitei –  Kyverienės vaidmuo spektaklyje „Trys mylimos”   pagal Žemaitę.

Susimąsto, kai paklausiau, kiek žemaitiškumo jos pačios charakteryje.

Aš viską labai užtikrintai darau. Labai ilgai svarstau, ar verta ką nors pradėti, bet jei jau nusistatau, tai einu kiaurai. Ir labai tikiu tuo, ką darau. Žinau ir moku: negalima užsistovėti, užsigraužti. Paskauda – išsigremži ir eini pirmyn. Ne lengvabūdiškai numeti, bet supranti, kad besigrauždamas, ėsdamas save, tik ligą prisišauksi. (,,Aktorė N. Narmontaitė: ,,Žemaitija − mano užtaisas“, Dalia Juškienė, diena.lt) 

Festivalio sklaida

Festivalio sklaida