Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio sambūris – tartum žvaigždžių spiečius, kuris juda viena kryptimi ir kuriame kiekviena turi savo  švytėjimą, savo atspalvį, savo trauką, net jeigu ji ir nykštukinė. Tačiau dalis vis tiek lieka nepastebėtų, miglotai regimų ryškiame  kitų spinduliavime. Todėl ir įdomu, kiek tokių šiame teatrinės šviesos sraute, kiek pavyko žiūrovams šiame žvaigždyne pamatyti, o kurios taip ir liko šešėlyje…  

Labai dažnai ir palyginus daug kūrėjų atsiduria už reginio ribų. Tai žmonės, veikiantys ,,už kadro“, − fotografijos, paveikslo, skulptūros, filmo, literatūros ir kitų kūrinių autoriai. Tokia pati situacija ir teatre: daugiausiai įsimenami aktoriai, nes su jais vyksta pokalbis, tegul ir neverbalinis, susitinkama veidas į veidą, akis į akį. 

O kiti bendradarbiai, kartais dar ir bendraminčiai pagalbininkai sukuria atmosferą – įvaizdį tikrovės, kurioje vyksta sceninis gyvenimas. Vertintinos ne detalės, o spektaklio visuma. Tad svarbu ir tai, ar meniškas vaizdas scenoje, ar eklektiška daiktų sankrova. Juk veikia ne tik aktorių vaidyba, bet ir daiktų, spalvų, garsų bei istorinio konteksto harmonija. Kuo daugiau visų spektaklio elementų darnos, tuo giliau, stipriau,  plačiau arba subtiliau ir perteikiama, ir priimama žinia, siunčiama žiūrovui, tuo stipresnis, įtaigesnis poveikis. Analitinis, emocinis, intelektinis, tegul ir iliuzinis žmogaus būties suvokimas teatre − vis tiek palaipsniui yra kaupiamas dvasinis, kultūrinis kraitis. 

 Apdovanotas scenografas Sergejus Bocullo.

Apie Vytautą? Niekas kitas geriau negu lietuviai nepastatys. Galime ir nieko nedaryti, toliau gyventi kultūrinėje izoliacijoje. Vienas liūdniausių dalykų mūsų kultūroje yra savęs neigimas. Netgi ne veiksmu, o mintimis. Savo šaknų, praeities negerbimas yra idiotų prigimties reikalas. Anglai labai pagarbūs savo istorijai ir literatūrai, jie puoselėja ryšį tarp kartų. Pas mus, o tai sąlygota istorijos, kiekviena karta gyvena savo gyvenimą, tėvų patirtis niekinė. Vytautas Lietuvai yra labiau simbolinė negu konkreti asmenybė. Palietėme aktualią temą. Kada lietuviai gerbia savo vėliavą? Kai laimi krepšininkai. Toks ,,krepšininkas“ buvo Vytautas, tokia buvo realybė, ją reikia suvokti ir puoselėti. Mes turime Mindaugą, vienintelį Lietuvos karalių, ir tai prisimename tik per jo karūnavimo dieną. Fantastiškai įdomi tema yra Vytauto ir Jogailos, ne tik kaip valdovų, bet ir kaip partnerių, politinių figūrų, santykiai. Deja, trūksta autentiškos vizualinės medžiagos. Tai, ką mes įsivaizduojame kaip Vytauto atvaizdą, tėra rekonstrukcijos. Lietuva niekada neturėjo nacionalinio epo, tačiau epo laikas atsiranda bet kada,  kai apie jį pradedama kalbėti, − teigia Sergejus Bocullo.

(,,Trys dimensijos viename“, Jolita Linkevičiūtė, ,,Nemunas“) 

Stebėtini Sergejaus Bocullo kūrybos tempai: jis yra sukūręs daugiau kaip šimtą įvairių erdvės apipavidalinimo darbų – tai teatro, televizijos laidų, iškilmingų renginių scenografijos. Jo kūrybinės veiklos apdovanojimai: 1985 m. – prizas nacionalinės dramaturgijos festivalyje už scenografiją spektakliui ,,Visada tas pats“ (rež. Gytis Padegimas), 1991 m. – LR kultūros ministerijos premija už scenografiją spektakliui ,,Equus“ (rež. Algimantas Pociūnas), 1998 m. − ,,Fortūna“ už scenografiją ir kostiumus spektakliams ,,Pikų dama“ (rež. Stanislovas Rubinovas) bei ,,Lakštingala“ (rež. Aleksandras Rubinovas), 1998 m. – Danijos Karalystės ambasados prizas už scenografiją spektakliui ,,Lakštingala“ (rež. Aleksandras Rubinovas), 2001 m. − ,,Fortūnos“ diplomas už scenografiją spektakliui ,,Kai krenta žvaigždė“ (rež. Andrius Žiurauskas), 2003 m. − ,,Fortūnos“ diplomas už scenografiją ir kostiumus spektakliui ,,Nauji karaliaus drabužiai“ (rež. Aleksandras Rubinovas), 2006 m. – Torunės (Lenkija) lėlių teatro festivalio prizas geriausiam dailininkui (,,Kai krenta žvaigždė“, rež. Andrius Žiurauskas). Ir kiti.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje žiūrovai stebėjo Sergejaus Bocullo sukurtas scenografijas 9 spektakliams, o laimėjimas „Geriausia spektaklio scenografija“ menininkui atiteko 2012 m. už Kauno valstybinio dramos teatro spektaklį „Priežastys ir pasekmės“ pagal Eugene Scribe komediją ,,Stiklinė vandens“ (rež. Raimundas Banionis, scenografas − Sergejus Bocullo, dailininkė − Daiva Petrulytė, kompozitorius – Faustas Latėnas, choreografė – Vesta Grabštaitė ). 

Scenografė Neringa Keršulytė. Varėnos KC archyvo nuotr

Neringa Keršulytė – ypatingai atsakinga menininkė. Pirmiausia ji kelia sau klausimą: ,,Ar tikrai pažįstame ir atpažįstame, kas mus supa?“ Ilgai svarsto, prieš pradėdama pasiūlytą darbą. ,,Pasak jos: ,,Su ,,Daktaru Glasu“ Rolandas Kazlas mane supažindino prieš gerą dešimtmetį. Pirmiausia mane pagavo romano atmosfera. Tai kūrinys, kurį reikia kaip reikiant patyrinėti – kaip seną dagerotipą. Dirbant su šiuo spektakliu, man svarbu kuo tiksliau sukurti reikiamą emocinį lauką – erdvės sprendimais, kostiumais, šviesomata užpiešti eskizą scenoje. Paveikslą, kuris būtų paveikus, įdomus, tikslus. Norisi taupumo ir griežtumo.“

(,,Vilniaus teatre ,,Lėlė“ Rolando Kazlo režisuotas ,,Daktaras Glasas“, DELFI.lt)

Scenografė Neringa Keršulytė studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2001 m., būdama Vaizduojamosios dailės fakulteto monumentaliosios dailės (scenografijos) magistrė. Ji  dirba įvairiuose Lietuvos teatruose. Įdomus tas faktas, kad visiems Rolando Kazlo režisuotiems spektakliams scenografijas kūrė kaip tik Neringa Keršulytė. Jos darbų sąrašas gana ilgas. Kilnus dailininkės gestas – talkinti Alytaus miesto teatro kūrybinėms dirbtuvėms: ji supažindins su savo profesijos paslaptimis jaunųjų lankytojų-scenografų grupę. Menininkė 2000 m. yra nominuota apdovanojimui Šv. Kristoforo statulėle  už scenografiją ir kostiumus spektakliui ,,Princesė ir kiauliaganys“. Už išradingumą yra pelniusi ir tarptautinių apdovanojimų:  2004 m. lėlių teatrų festivalyje Lomžoje (Lenkija) už animaciją ir lėles spektaklyje ,,Snieguolė ir septyni nykštukai“, tarptautiniame lėlių teatro festivalyje ,,Aitvaras“ Alytuje už geriausią dailininko darbą spektaklyje ,,Snieguolė ir septyni nykštukai“. 

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2016 m. ,,Už geriausią spektaklio scenografiją“ apdovanotas Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Atrask mane“, sukurtas S. O‘Kelly apysakos ,,Audėjo kapas“ motyvais, − dailininkė Neringa Keršulytė (režisierius ir scenarijaus autorius −  Rolandas Kazlas). 

Už ,,Geriausią festivalio scenografiją“ apdovanota dailininkė Ramunė Skrebūnaitė. Kairėje – Varėnos meras Algis Kašėta.

Viena mama pasakojo, kaip dukra, po spektaklio nuvažiavusi pas močiutę, susirenka servetėles ir iš jų daro spektaklį. Močiutei dabar tokia paskata megzti. Galvoju, jei vienas vaikas iš šimto po spektaklio žaidžia su servetėlėmis, tai aš jau pasiekiau savo tikslą, laimėjau kūrybos laisvę vaikui. Mat spektaklyje iš servetėlių dėliojamas kelias, kuriuo eina vištytė ir gaidelis. Ir visa scenografija padaryta iš servetėlių. <…> taip pat iš vaikystės buvo užsilikusi nuoskauda dėl vištytės, kuriai šioje pasakoje išmušamos akelės. Norėjau tą neteisybę atitaisyti ir savo adaptuotoje pasakoje vištytei uždėjau akinius, todėl jai akelių neišmušė. Išgelbėjau pasakos vištytę.

(,,Pažaiskime: ką teatras veikia paprastą darbo dieną?“, Inesa Vaitkūnaitė, Bernardinai.lt)

Scenografė Ramunė Skrebūnaitė teatre, kine ir televizijoje yra sukūrusi per 80 scenografijų. Už spektaklio ,,Kiškis pabėgėlis“ scenografiją jai yra įteiktas ,,Fortūnos“ apdovanojimas.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2015 m. ji laimėjo prizą ,,Geriausia festivalio scenografija“ už  ,,Keistuolių teatro“ spektaklio ,,Varnas“ sceninį apipavidalinimą (rež. Aidas Giniotis). Šiame festivalyje žiūrovai galėjo stebėti daugiausia − 13  spektaklių su Ramunės Skrebūnaitės sukurta scenografija.

Apdovanojimą ,,Geriausia spektaklio scenografija“ Artūrui Šimoniui įteikia  Gailutė Giedraitienė ir Varėnos meras Algis Kašėta. 

Visas pastangas sudedu į darbą prieš premjerą, todėl ir mano santykis, ryšys su spektakliu baigiasi sulig premjera. Kai tik visa tai pamato žiūrovai, tai nebe mano darbas, bet teatro, žmonių. Autorystė tarsi virsta anonimine. Apskritai susitaikau su pirmine idėja, kad teatras yra gana vienadienis menas, o scenografija yra aktuali tik vienam vakarui. Išsijungia šviesos, ir ji išardoma, išvežama į sandėlius. Tokia mano pasaulėjauta, nesu linkęs prisirišti prie daiktų, erdvės. Išeini ir virsti pelenais. Neturiu pretenzijos į nuosavybę, į tai,  kad man kažkas priklauso. Jei kalbėtumėm apie virsmus, nenorėčiau įsiamžinti jokiame paminkle ar lentoj, būti vadinamas klasiku. Priešingai, po savęs noriu palikti sodą ar gėlę – ir išskristi. Gal dėl to ir mano darbai yra lyg haiku, vienas pavyksta geriau, kitas prasčiau.

(,,Erdvės provokatorius“, Jovita Navickaitė, ,,Menų faktūra“)

Artūras Šimonis studijavo scenografijos meną Vilniaus dailės akademijoje, baigė 2000 m. magistro laipsniu ir 2000-2001m. stažavosi šv. Martino koledže Londone. 2001-2004 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje. Sukūrė scenografijas daugiau kaip 50 spektaklių. Menininkas du kartus nominuotas ,,Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui. 

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje žiūrovai matė 9 spektaklius, kuriems scenografijas kūrė Artūras Šimonis. Keturi iš jų pelnė apdovanojimus: 2013 m. laimėtas prizas ,,Geriausia spektaklio scenografija“ už scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliui Peterio ir Valterio Marksų  „Viskuo kaltas teatras“  (rež. Povilas Gaidys), 2017 m. Artūras Šimonis apdovanotas už geriausią spektaklio scenografiją  Klaipėdos dramos teatro spektakliui „Elzės žemė“ pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę (rež. Povilas Gaidys), 2019 m. laimėtas įvertinimas ,,Geriausia spektaklio scenografija“ už scenos apipavidalinimą Klaipėdos dramos teatro spektakliui „Paradas“ (rež. Povilas Gaidys) ir Alytaus miesto teatro spektakliui „Skrudžo gatvės angelai“ (rež. Arvydas Lebeliūnas).

Kompozitorius, dirigentas Romualdas Gražinis. Varėnos KC nuotr.

Kiekvienas mokytojas nueina ilgą kelią, kaupdamas patirtį. Būna pakilimų ir nuolydžių, per kuriuos kasdien bręstame. Labai svarbu ugdyti žmogų, neužtenka tik pateikti užduotis ir išdėstyti medžiagą. Labai svarbu, kaip jaunas žmogus mato, ko siekia, kaip skleidžiasi. Su jais tobulėju ir aš pats. Pirmiesiems mokiniams turbūt galėjau būti geresnis mokytojas. Bet po truputį jie pradėjo tapti laureatais ir mano, kaip mokytojo, požiūris ėmė plėstis. Supratau, kad štai ne tik Lietuvai ruošiame dirigavimo mokinius, muzikantus, bet visgi labai svarbus platus skrydis, platus žvilgsnis, atvirumas, drąsa. <…> Nacionalinė mokykla turi kelti sau aukštus reikalavimus. Aš, kaip mokytojas, turiu parodyti kelią vaikui, nesvarbu, ar jis bus tiesiog muzikos mėgėjas, ar profesionalas, pasaulio muzikantas. Tokia mūsų mokyklos Lietuvoje misija.

(,,Dirigentas Romualdas Gražinis – apie misiją mokyti“, Raminta Keršytė, mic.lt) 

Romualdas Gražinis – žymus Lietuvos kultūrinio gyvenimo veikėjas, muzikos pedagogas, choro dirigentas, profesionalumo siekęs Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, grigališkąjį choralą studijavęs Paryžiaus konservatorijoje, dirigavimą – Bulonės konservatorijoje; tobulinosi ir Kopenhagos karališkojoje muzikos akademijoje. Jo veiklos ženklai Lietuvos muzikiniame pasaulyje labai ryškūs. Vilniaus universiteto grigališkojo giedojimo mokyklos ,,Schola Cantorum Vilnensis“ vadovas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos chorinio dirigavimo dėstytojas, kamerinio choro ,,Aidija“ įkūrėjas. Romualdas Gražinis 2013 m. apdovanotas Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Romualdas Gražinis pelnė apdovanojimą ,,Už geriausią spektaklio muziką“ −  už muzikines kompozicijas  Valstybinio  jaunimo teatro spektaklyje „Trys mylimos“ pagal Žemaitę (rež. Algirdas Latėnas, scenografė – Giedrė Brazytė).

  Kompozitorius Jonas Jurkūnas.

Apibendrinti Jono Jurkūno komponavimo priemones, technikas gana sudėtinga – jos kinta priklausomai nuo instrumentų sudėties, festivalio ar koncerto koncepcijos, elektroninių priemonių panaudojimo. Pasak jo, ,,technikos – tai tiesiog amato dalykas, padedantis susiorganizuoti idėjas, o kūrinio atsiradimo kelių – milijardai. Kartais netikėtai atrastame užraše prieš daugybę metų užfiksuoti keli taktai staiga gauna antrą šansą materializuotis. Yra buvę ir taip, kad, išėjus pasivaikščioti, kūrinio faktūrą padiktuoja atsitiktinai pastebėti rasoti Kaukazo slyvaitės spygliai, ritmą – po kojomis dundantis medinis takelis, o paukščių keliamas triukšmas sufleruoja harmonijos, melodinių linijų užuominas. Privalai atsargiai rinktis garsus ir derinti juos tarpusavyje. Jei tiki jais, pasistengi suteikti jiems šansą egzistuoti. Jei neturi tikėjimo, nusipelnei užuojautos. Jei nežinai, ką darai, geriau nieko nedaryti. Kai žinai, tada visos galimybės atkrenta ir lieka tik viena. Aišku, su išlygom.“

(,,Kompozitorius Jonas Jurkūnas: ,,Kai kurdamas žinai,  ką darai, visos galimybės atkrenta ir lieka tik viena“, Andrius Šiurys, mic.lt)

Jonas Jurkūnas studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2002-2003 m. stažavosi Liono nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje (Prancūzija), jo muzika skambėjo Italijoje, JAV, Olandijoje, Prancūzijoje ir kt. 2008 m. pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą už geriausią elektroakustinės muzikos kūrinį. 2017 m. nominuotas ,,Sidabrinei gervei“ už  ,,Metų geriausią kompozitoriaus darbą“ – muziką filmui ,,Emilija iš Laisvė alėjos“.

Jonas Jurkūnas sukūrė kamerinių kūrinių, kūrinių orkestrui, elektroninių multimedijos projektų, muzikos spektakliams ir kino filmams. Jis kuria labai intensyviai, vien tik teatre priskaičiuojama per  40 jo darbų. 

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio laureatu 2011 m. Jonas Jurkūnas tapo „Už geriausią muzikinį sprendimą“  Alytaus miesto teatro spektakliui „Barbora Radvilaitė“ (rež. Arvydas Kinderis). Jo muzika skambėjo 7-iuose šio festivalio spektakliuose. 

Tadas Motiečius 2017 m. apdovanotas už ,,Geriausią spektaklio muziką“.

Tarp geriausių pasaulio akordeonistų patekęs šiaulietis siekia paneigti stereotipą, kad akordeonas – vestuvių instrumentas.  ,,Akordeonistai Lietuvoje ir visoje Europoje siekia pakeisti tai, su kokia muzika akordeonas asocijuojasi. Norime parodyti,  kad šiuo instrumentu galima groti ir labai rimtus, akademinius kūrinius. Akordeono repertuaras yra kraštutinis – arba linksmos vestuvinės melodijos, arba labai modernūs kūriniai. Aš renkuosi antrąjį kelią“,− sako Tadas Motiečius.

(,,Liepos 12 d. muziejuje koncertuoja Tadas Motiečius (akordeonas)“, etnokosmomuziejus.lt)  

Tadas Motiečius – jaunas, perspektyvus akordeonistas, baigęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jaunasis muzikantas septyniolikmetis jau buvo pasaulio akordeonistų dešimtuke. 2009 m. – Karalienės Mortos premijos laureatas. Jis, be kitos veiklos, spėjo dalyvavo daugiau nei 30 konkursų Baltarusijoje, Estijoje, Italijoje, Kinijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse,  kur tapo laureatas arba laimėjo aukštas vietas.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2017 m.  prizas ,,Geriausia spektaklio muzika“ − akordeonistui Tadui Motiečiui už muziką gyvai Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklyje „Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ (rež. Žilvinas Vingelis, scenografė ir kostiumų dailininkė – Neringa Keršulytė, choreografė – Christina Batian, projekcijų autoriai – Rimas Sakalauskas ir Kornelijus Jaroševičius, muzikos konsultantas – kompozitorius Gabrielius Simas Sapiega, garso dizainas Ryčio Gedvilo, režisieriaus asistentė – Daina Ulmytė, Vilniaus teatras „Lėlė“, teatro vadovas − Juozas Marcinkevičius).  

Dainininkas, kompozitorius, dirigentas Jonas Sakalauskas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigęs vyras prisipažįsta, kad jo muzikinis kelias nebuvo paprastas. Jam teko įdėti nemažai pastangų, kad būtų pastebėtas kaip atlikėjas. ,,Mano muzikinis kelias yra labai dviprasmiškas. Jeigu sakyčiau, kad man šypsojosi laimė ir sulaukiau milijonus pasiūlymų – būtų netiesa. Didžiausia bėda, siekiant karjeros, kad viską norėjau padaryti per anksti, nepasirengęs kai kuriems vaidmenims. Sakyčiau, dar ne visai gerai dainuodamas, ėjau į televiziją ir skubėjau dainuoti operose, Dėl to nelabai gerai užsirekomendavau ir buvo šiek tiek sunkiau įsitvirtinti. Tačiau labai greitai tapau žinomas. Sutikime, per greitai, kai tave, dar besimokantį ketvirtame kurse, rodo pagrindiniu laiku per visus televizijos kanalus. Viską padariau per savo aktyvumą, norą dirbti, per bendravimą su žmonėmis ir per savo idėjas. Niekas nenukrito iš dangaus. Visur dėjau didžiules pastangas, nes manau, kad nuoseklumas ir pasiaukojimas darbui gali nuversti kalnus“, −- įsitikinęs J. Sakalauskas.

(,,Jonas Sakalauskas: niekas iš dangaus nenukrito“, Deimantė Zailskaitė, ,,Respublika“) 

Jonas Sakalauskas – operos dainininkas, kompozitorius, dirigentas, projektų vadovas. Keliose eilutėse neįmanoma aprėpti muzikinę bei visuomeninę kultūrinę jo veiklą. Po kelias dešimtis vaidmenų, paruoštų muzikinių programų ir kompozicinių darbų įrašyta į jo biografiją. Keletas žymesnių jo veiklos apdovanojimų: 2008 m. ,,Auksinis scenos kryžius“ debiuto srityje už monospektaklį-operą ,,Izadora“, 2009 m. ,,Oper Oder Spree“ (Vokietija) publikos simpatijų prizas už vokiškos dainos atlikimą; 2013 m. muzikui suteiktas Meno kūrėjo statusas.

Jonas Sakalauskas apdovanojimo dieną Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2019 m. Jonas Sakalauskas tapo laureatu už ,,Geriausią spektaklio muziką“ Alytaus miesto teatro spektakliams „Skrudžo gatvės angelai“ (pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierius − Arvydas Lebeliūnas, dailininkas scenografas − Artūras Šimonis, režisieriaus asistentė – Alma Purvinytė) ir „Pamatai iš Mindaugo pilies. Netikras akmuo“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, scenografas – Sergejus Bocullo, kostiumų dailininkė – Berta Bocullaitė, šviesų dailininkas – Vladas Šerstobojevas). 

Prizas įteiktas Nijolei Sinkevičiūtei 2018 m. festivalyje už ,,Geriausią spektaklio muziką“.

ompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė kiekvienam savo kūriniui siekia sukurti atskirą idėjų ir išraiškos pasaulį, atsispiriantį, pačios kūrėjos žodžiais tariant, nuo ,,savotiško aplinkybių debesies“. Publikai plačiausiai pažįstama jos kūrybos sritis – muzika chorui, su kuria autorė susipažino dar ankstyvoje vaikystėje. Kompozitorės kūriniai skamba tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, be jos dainų neįsivaizduojamas dainų švenčių repertuaras.  Dažnai muzikinis chorinių kūrinių garsovaizdis praturtinamas teatriniais elementais, judesio, gesto dinamika, yra vienijamas siužeto. Pastaruoju metu jos kūrybinių eksperimentų erdve vis dažniau tampa tiek dramos, tiek muzikinis teatras.

(Rasa Murauskaitė)    

Didžiausią dalį Nijolės Sinkevičiūtės darbų sudaro muzika chorui. Iš viso ji yra išleidusi apie 200 įvairaus pobūdžio kūrinių. Ypač svarbi kompozitorės profesinės veiklos dalis – dainų šventės. Jos kūriniai skambėjo Respublikinėje moksleivių dainų šventėje 1996, 1997, 2003, 2007, 2009 ir 2016 m., taip pat Baltoskandijos dainų šventėse – Norvegijoje 2000 m., Lietuvoje 2002 m., Estijoje 2008 m., Islandijoje 2010 m.; Amerikos lietuvių dainų šventėse – Čikagoje 2006 m., Toronte 2010 m.                                                                     

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje įvertinimą už ,,Geriausią spektaklio muziką“ Nijolė Sinkevičiūtė laimėjo 2 kartus: 2015 m. Klaipėdos jaunimo teatro  spektakliui  „Man netinka tavo kostiumas“  (rež. Valentinas Masalskis, scenografė – Renata Valčik), 2018 m. už muziką Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Mūsų miestelis“ pagal Torntono Vailderio pjesę (rež. Darius Rabašauskas, scenografė – Laura Luišaitytė). 

Kompozitorius Saulius Šiaučiulis. KDT nuotr.

Kažkada neįsivaizdavau, kad vieną gražią dieną aš grosiu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Buvau tikras, kad man visai gerai seksis. Maniau, kad aš šiek tiek moku groti, bet kai pirmą kartą išėjau į didžiąją salę, kuri buvo pilna žmonių, ir išgirdau kelis negarsius paplojimus, tai mano visas tas ,,triumfas“ baigėsi. Deja, tas kartojosi. Aš po to gal dvidešimt kartų dar grojau toje salėje, bet visada susilaukdavau panašaus įvertinimo. Supratau,  kad negaliu riesti nosies. Galiu vaidinti savo gatvėje  arba savo Naujakiemio  name. Aš esu jų guru, bet tiktai to namo, ir ne daugiau. Vadina mane tiesiog muzikantu, kaip kitą vadina šlavėju arba dar kaip nors. Man visada stebuklinga, kad yra žmonių, kurie išeina į sceną ir jiems ploja. Nuoširdžiai. Visa salė. Atsistojusi. Vadinasi, jie tikrai kažką sugeba.

(,,Saulius Šiaučiulis: ,,Mane vadina tiesiog muzikantu“, Gintaras Tomkus, ,,Vakarų ekspresas“)

Saulius Šiaučiulis – kompozitorius, džiazo improvizatorius, pianistas, profesorius, aktyvus džiazo muzikos propaguotojas, su džiazo kolegomis koncertavęs Europos šalyse bei JAV. Jam  2005 m. LR kultūros ministro įsakymu suteiktas Meno kūrėjo statusas. 2016 m. Saulius Šiaučiulis ,,Džiazo žvaigžde“ apdovanotas ,,Už viso gyvenimo nuopelnus džiazo muzikai“. Šį vertinimą pats laureatas prilygino ,,Grammy“ apdovanojimui.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2012 m. kompozitorius Saulius  Šiaučiulis apdovanotas  „Už geriausią spektaklio muzikinį sprendimą“ − Ivano Turgenevo „Įnamis“ Klaipėdos dramos teatre (rež. Arvydas Lebeliūnas, vertėjas – Sergejus Petelinas, scenografas – Danielius Sodeika, kostiumų dailininkė – Tatjana Semionova).