Spektaklio ,,Jobo knyga“ aktoriai. Remigijus Vilkaitis antras iš dešinės.
Tai sudėtingas spektaklis – keliasluoksnė sceninių metaforų potekstė, kalbėjimas ne tik žodžiu, bet ir simboliais. Pagava tokia stipri, kad tik vėliau supranti, jog reikėtų dar pamatyti, gal ir ne kartą, stabtelėti ties žodiniu ,,Jobo knygos“ tekstu, kad galėtum išsiaiškinti esmę emocijų, filosofinės minties, religinių klausimų gausoje.
,,Jobo knyga“ – Senojo Testamento dalis. Ar verta tokios tolimos praeities problemas kelti šiandien? Betgi ateina vis naujos kartos, jie vis kiti gyvenimo mokiniai, ieškantys istorinės tiesos, humaniškumo sampratos pagrindų. Teatras bando pasakyti įvairiomis formomis, įvairiais pavidalais pramušti kartais atsirandančią nesupratimo ir nesusipratimų sieną. Neabejotina, kad Nekrošiaus ,,Jobo knyga“ − vienas iš tų spektaklių, kurie įsirašo į atmintį ir nepalieka ramybėje, nuolat primindami skaudulius – visuomeninius ir asmeninius.
Per visą festivalio dešimtmetį susitikimų būta labai įvairių: įsimintinų, įspūdingų ir paviršutiniškų, tuojau pat užmirštamų. Ir kūrėjo išgyvenamas pasitenkinimas (arba ne) savo veiklos rezultatu – dar ne viskas. Savaime suprantama, kad kur kas svarbiau, kaip priima publika, kokia žiūrovo nuomonė, kokia menininko vieta teatrinio judėjimo žemėlapyje.
2017 m. festivalio uždarymo ceremonija. Iš kairės nominacijų komisijos pirmininkas Algimantas Pociūnas, Dalios Tamulevičiūtės pusbrolis Eugenijus Guntulionis, režisierius Algirdas Latėnas, Varėnos savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Regina Svirskienė, Varėnos meras Algis Kašėta, kalba festivalio svečias Arūnas Gelūnas.
Varėnos festivalis vienu aspektu yra greta pasaulinio teatro scenų – varėniškiai gėrėjosi pastatymais, kurie žinomi toli už Lietuvos sienų. Oskaro Koršunovo ,,<…> spektakliai pažymėti beveik visuose pasaulio teatro festivaliuose. Jis aukščiausiai vertinamas žymiausiame iš jų – Avinjono festivalyje Prancūzijoje (čia pasirodė net 9 kartus, kaip joks kitas teatras). Jo meno įtaka jaučiama visame pasaulyje – tiek Europoje, tiek Azijoje, tiek Amerikoje. Neįtikėtina tokiai mažai tautai, tokiai valstybei“, − teigia Donatas Katkus.(,,Bekultūrė Lietuva“, LRT, 2019) Proga priminti Japonijos olimpiadą, kur Koršunovo spektaklis apie Romeo ir Džiuljetą rodytas aštuonis kartus.
Lygiai taip neįtikėtina tokiame mažame miestelyje − Varėnoje gėrėtis Koršunovo teatro menu, ir vėlgi – ne vienąsyk.
Žiūrovus nudžiugino išskirtiniai pastatymai: Antono Čechovo ,,Žuvėdra“, Maksimo Gorkio ,,Dugne“, ,,Šokis Delhi“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę, monospektakliai ,,Paskutinė Krepo juosta“ pagal šio pavadinimo airių dramaturgo Samuelio Beketo pjesę (pastarasis kūrinys aktoriaus Juozo Budraičio suvaidintas Gruzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Ukrainoje ir kt.) bei pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą ,,Pamišėlio užrašai“ sukurtas ,,Pamišėlis“, kuriame vaidmenį atliko Eimantas Pakalka. ,,Pamišėlį“ stebėjo Prancūzijos (Avinjono festivalyje), Ukrainos, Katalonijos, Rusijos ir kt. publika. Tai ne tik malonumas pamatyti Koršunovo originalią meninę raišką, bet ir svarbi pažintis orientacijai apie Lietuvos ir pasaulio teatrinio meno santykį bei lygį.
Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio 2012 m. laureatai: geriausios scenografijos autorius Sergejus Bocullo, geriausia festivalio aktorė Nelė Savičenko, geriausias festivalio aktorius Rolandas Kazlas ir sukūręs įtaigiausią vaidmenį aktorius Darius Meškauskas.
Pasauliniame teatro kontekste ne mažiau žinoma ir Birutė Mar, aktorė, monodramų kūrėja. Ji gretinama su Oskaru Koršunovu. Varėnos žiūrovai stebėjo šios menininkės spektaklius ,,Unė‘, ,,Jis ir Ji“, ,,Dostojevskio angelai“, ,,Lietuviškoji Nora, ,,Buda palėpėje“. Pastarasis darbas – aktorinės ir režisūrinės brandos atspindys. Stebėtinas Birutės Mar talentas atrankos principu itin jautriai prisiliesti prie istorijos faktų, prie individo gyvenimo ir išgyvenimų, akcentuoti esminius žmogaus būties dalykus, kuriuos ypatingai išryškina jos aktorinis pasirengimas: tiesiog tobulas kiekvienas sceninis judesys, kalbos švara, apmąstytas intonacijų taiklumas ir visų svarbiausia − vidinė asmenybės šviesa.
Taip tauriai išgryninama moters lemtis istorijos pervartose.
Monodrama nėra tik Birutės Mar teatrinės kūrybos pagrindinis būdas. Taip susikalbėti su žiūrovu bandė ne vienas aktorius. Varėnos festivalio publika stebėjo ir daugiau pastatymų, kuriuose visa informacijos perteikimo ,,našta“ tenka teatro solistui.
,,Monospektaklių veikėjai Eimantas Pakalka ir Aleksandra Metalnikova − du tokie jauni žmonės turi išskirtinius gebėjimus ypatingai subtiliai atskleisti vidinį pasaulį asmens, kuriam teko išgyventi didžiuosius, istoriniais tapusius žmonijossukrėtimus.“(Gailutė Marija Giedraitienė).
Nepamirštamas Rolando Kazlo monospektaklis ,,Geležis ir sidabras“ Vlado Šimkaus poezijos motyvais. Apie jį pats aktorius yra pasakęs taip: ,,Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir ko slapta tikėjausi.“ Iš tiesų ne tik pats atrado, padėjo ir klausytojui pasinerti į poeto ieškojimų pasaulį, pilkoje kasdienybėje pamatyti sidabro šviesą, geležies, betono ir sidabro sandūroje išskirti sidabro švytėjimą, kitaip tariant, perprasti, įspėti, atskleisti lyrikos metafora užslėptą prasmę ar idėją.
,,Kiekvienas darbas, kurį tu pasiūlai kitiems, turi būti motyvuotas, gerai apgalvotas, padarytas iš širdies ir su atsakomybe.“ (Rolandas Kazlas švenčia 50-metį“, Bernardinai.lt, 2019) Turbūt nė vienas žiūrovas nesuabejotų, kadvisi festivalyje pateikti jo spektakliai sukurti, laikantis minėtų principų, − ir ,,Atrask save“, ir ,,Ne pagal šio pasaulio madą“, ir ,,Daktaras Glasas“. Visada preciziškai pasvertas humoro ir rimties santykis, kuris suteikia ypatingo patrauklumo, nes aktorius geba drauge ir atlikti vaidmenį, ir vertinti savo vaizduojamą veikėją, tarsi žvelgdamas iš šalies.
Regis, vis dažniau pasirenkami monospektakliai. Mada, būtinybė, asmens susireikšminimas? Tokį poreikį išgyvena asmenybė. Birutė Mar sako: ,,Visada labai norėjau būti aktorė, bet kartu ir norėjosi sukurti savo pasaulį, savo estetiką ir savo teatrą.“
Birutė Mar 2018 m. festivalyje (centre, raudona suknele) po spektaklio ,,Buda palėpėje“
Juk žmogaus veikla yra savivokos išraiška, savivertės lygmuo.
Po spektaklio Eimantas Pakalka prisipažino,kad pats pasirinko tokį kelią į teatro sceną. ,,Bandžiau prisijungti prie vieno kolektyvo – nepasisekė, bandžiau prie kito – vėl nepasisekė… Tada ir nusprendžiau eiti vienas, ir aš dėkingas Koršunovui, kad mane suprato.“
Savo ruožtu Oskaras Koršunovas teigė, kad ,,Pakalka yra išskirtinis aktorius, be galo talentingas, ir tik tokie gali imtis ,,Pamišėlio užrašų“.
Tikriausiai visiems solo spektaklių atlikėjams būdingas išskirtinumas. Dar Fridrichas Nyčė pasakė: ,,Pirmiausia reikia suteikti savo charakteriui stilių.“ Turbūt tokia ir buvo pradžia, nes iš tiesų stebėtų monospektaklių aktoriai turi savo stilių – tas akivaizdu be jokių tyrinėjimų bei analizių. Tačiau yra dalykai, kurie ir būdingi, ir reikšmingi kiekvienam iš jų, – tai atitinkama kūrinio suvokim giluma, kad galėtų jį perkelti į sceną. Informacija priimama, įsisąmoninama ir emocionaliai, ir intelektualiai, pasirenkamos atitinkamos raiškos priemonės – intonacija, sceninis judesys, mimika, net žvilgsnis, tylos akimirka, pagalbinės priemonės – muzika, rekvizitas, scenografija, ir pagaliau scenoje nuolatinis susikaupimas, nes v i e n a m privalu išlaikyti spektaklio vientisumą, nuotaiką – nėra nei teisės, nei situacijos atitolti nuo sceninio veiksmo, viskas turi tarnauti kiekvienai minčiai, kiekvienam emociniam akcentui perduoti aukščiausiu profesionalumo lygiu. Beje, tai toli gražu ne tik susitapatinimas, o drauge ir gebėjimas vertinti savo paties kuriamą personažą. Stulbinantis jų asmenybių vidinio pasaulio talpumas, vidinis jausmų spektras, kuriuo nuspalvinami svarbiausi spektaklio momentai. Be turinio vaidmuo būtų lėkštas.
Ar pavyksta susitikimas su publika, priklauso ne tik nuo aktoriaus. Žiūrovas turi būti irgi atitinkamai pasirengęs priimti jam siunčiamą informaciją. Varėnos festivalio situaciją galėtume vertinti teigiamai – žiūrovų netrūko. Vien tik 2019-aisiais spektaklius stebėjo apie šešis tūkstančius teatro lankytojų.
Kai net ,,Lietuvos balsas“ per televiziją skamba daugiausia anglų kalba, tai ypatingai džiuginantis faktas – režisierių dėmesys lietuvių autorių kūrybai. Ir, reikia manyti, neatsitiktinis – juk Dalia Tamulevičiūtė yra pasakiusi: ,,Dirbsiu tik Lietuvoje ir Lietuvai.“
Pasirodo, nesibaigianti versmė teatriniam menui – klasika. Publika ,,vaikščiojo“KristijonoDonelaičio gyvenimo keliaĩs drauge su fantazijos ,,Ne pagal šio pasaulio madą“ autoriumi ir režisieriumi Rolandu Kazlu. Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės laiškai tapo medžiaga epistolinio žanro Birutės Mar kūriniui ,,Jis ir Ji“. Net keturis kartus į sceną sugrąžinta Žemaitė. Naisių vasaros teatro pastatymas ,,Locna laimė. Žemaitė“ (rež. Regina Steponavičiūtė) − kilnus gestas taip pasitikti Julijos Žymantienės-Žemaitės gyvenimo ir kūrybos jubiliejinius metus: gimimo – 170 metų (1845), santuokos – 150 metų (1865)ir pirmojo kūrinio publikacijos – 120 metų (1895). Prie pastarojo spektaklio verta stabtelėti.
,,Locna laimė. Žemaitė“ – monumentalus kūrinys medžiagos apimtimi, faktų svarba ir pateikimo bei perteikimo būdais. Ir, regis, pasirodęs pačiu laiku, kai visuotinio vartojimo laikmečiu žmogui iš po kojų slysta fundamentalūs būties dalykai, kuriuos Žemaitė savo prozoje įprasmino, pateikdama įtikinamus vaizdus bei dramatiškus žmonių likimus.
Spektaklis informatyvus – palaipsniui atskleidžiama rašytojos gyvenimo ir kūrybos panorama. Tai pažintinė pasirodymo vertė, kuri yra ypač aktuali, kad prisiartintume prie Žemaitės kūrybos aukštumų ir gelmių, kad suvoktume jos asmenybės ir interesų daugiasluoksnę plotmę, kuriai aprėpti reikėtų ir atitinkamų gebėjimų, ir atidžių studijų. Pabrėžtina etinė pastatymo funkcija, ir dargi dviem aspektais: pirma, išlaikyta pagarba istoriniam ir buitiniam kontekstui, rašytojos asmenybei, patvirtinta žemaičių tautinė tapatybė, niekas nemoderninta ir nederinta prie mados ar šiandieninio žiūrovo įgeidžių; antra, iškeliamos moralinės vertybės ir pagrindžiamos kaip universalios, nes jos svarbios visais laikais, − tai meilė, ištikimybė, santarvė, tautinė savimonė.
Medžiaga pateikiama epizodais, tačiau jie tvirtai ,,susiūti“, ir tas fragmentiškumas nejaučiamas, kadangi pagrindinė veikėja visą vaidinimąscenoje: tartum jos valia klostosi įvykiai ir veiksmai – ji lemia spektaklio eigą ir sceninio gyvenimo elementais patvirtina Žemaitės būties tėkmę. Juolab kad taip akcentuoti ryškiausi rašytojos asmenybės bruožai: tvirta valia, gebėjimas pačiai pasirinkti savo gyvenimo kryptį, atsidūrus kryžkelėje, jos kūrybinė potencija.
Veikėjos paveikslas atribotas nuo kasdienių darbų, buitinių nesklandumų, o socialinei padėčiai atskleisti pakanka gana santūrios, netgi šykščios butaforijos. Spektaklio scenografijąir kostiumus sukūrė Galius Kličius.
Žinoma, šiek tiek kitas požiūris į Žemaitę − Laimos Adomaitienės šokio teatro pasirodymas ,,Trys mylinčios“ pagal komediją ,,Trys mylimos“, Algirdo Latėno režisuota komedija ,,Trys mylimos“ ir Gabrielės Tuminaitės spektaklis pagal apsakymą ,,Marti“.
Paklausì ir Juozo Tumo-Vaižganto kūryba: vėlgi Tuminaitės – pagal apysaką ,,Dėdės ir dėdienės“ bei Jono Vaitkaus impresija ,,Nebylio“ motyvais, tapusi ,,Žiūrovų spektakliu“. Vinco Krėvės ,,Raganius“ irgi stebėtas du kartus: Panevėžio teatro ,,Menas“ (rež. Albertas Vidžiūnas) bei Alytaus miesto teatro (rež. Dalia Kimantaitė) spektakliai.
Dusyk parodyta Kazio Binkio kūrybos interpretacija: su keturvėjininkų poezijos motyvais spektaklis ,,Keturiais vėjais“ (rež. Tomas Jašinskas) bei stiprų įspūdį palikęs ,,Cezario grupės“ inscenizuotas ,,Tamošius Bekepuris“, laimėjęs žiūrovų simpatijas; Sauliaus Šaltenio pjesę ,,Škac, mirtie, visados škac…“ suvaidino ,,Naisių vasaros teatro“ aktoriai (rež. Regina Steponavičiūtė), o spektaklį pagal apysaką ,,Riešutų duona“pastatė ,,Keistuolių teatro“ režisierius Aidas Giniotis; taip pat Just. Marcinkevičiaus poemos tapo įspūdingais vaidinimais vaikams: ,,Grybų karas“ (rež. Algirdas Mikutis) ir ,,Voro vestuvės“ ( rež. Valentinas Masalskis).
Verta paminėti ir daugiau atsigręžimų į lietuvių literatūrą, tautos istorijos pamokas, jaudinančiasbūties peripetijas: ,,Knygos teatro“ pastatymas ,,Prabangos“ pagal Jurgio Savickio noveles, Klaipėdos jaunimo teatro suvaidinta Mindaugo Nastaravičiaus pjesė ,,Man netinka tavo kostiumas“ ir Kauno kamerinio teatro spektaklis ,,Diena ir naktis“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę ,,Duobė“. Pastarasis kūrinys – taiir žiūrovo sugrąžinimas į istorinę koliziją, į kurią buvo patekusios lietuvių ir žydų tautos, kiti – į skaudžių išgyvenimų akimirkas, į gerokai primirštus arba kai kam visai nežinomus tekstus.
Valentinas Masalskis pastatė jauno lietuvių dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę ,,Man netinka tavo kostiumas“. Labai paprasta, lyg ir buitiška frazė iš tiesų slepia kur kas daugiau – ja apibendrinami vertybinių neatitikimų motyvai. Pjesės veiksmas vyksta už šarvojimo salės sienų – laidojimo namų poilsio kambaryje.
Aktorius Valerijus Jevsejevas abejojo spektaklio sėkme: ,,Iš tiesų maniau, kad šios pjesės pastatyti neįmanoma. Tačiau vis labiau pradedu tikėti Dievu, nes kartais stebuklai tikrai įvyksta.“ Ir toms abejonėms iš tikrųjų yra pagrindo: tema labai ,,slidi“. Į laidotuves žvelgiama ne iš vieno regos taško – Sūnaus ir Tėvo mintys, jausena bei laikysena, atėjusiųjų velionio pagerbti elgesys, ,,giedotojų“ nusiteikimas, laidotuvių organizatorės perdėtos pastangos − ir visų žvilgsniai bei veiksmai nukreipti į tą patį reiškinį. Bet reikia pripažinti, kad išlaikyta pusiausvyra tarp rimties ir komiškumo, tarp paradiškumo ir nuoširdumo, o žiūrovas skatinamas atsigręžti į savo nuostatas bei elgseną, įvertinti pačią laidotuvių ceremoniją.
Įdomų ir originalų spektaklį ,,Prabangos“ parodė ,,Knygos teatras“ (režisierius Alius Veverskis). ,,Prabangos“ pelnė apdovanojimą ,,Sėkmingiausias teatro debiutas“ bei už tiesos pojūtį – istorinės ir literatūrinės.
Spektaklio ,,Prabangos“ aktoriai su festivalio nominacijų komisijos nariais. Iš kairės Irena Maciulevičienė, aktorius Eimutis Kvoščiauskas, Gailutė Marija Giedraitienė, aktorė Redita Dominaitytė, aktorė Virginija Kuklytė, Elena Savukynaitė, Joana Grigaitienė, Regina Svirskienė.
Teatro trupei iškilo nelengvas uždavinys, nes jie pateko į dviejų meno krypčių, dviejų kultūrųsandūrą Jurgio Savickio kūryboje, bet jiems pavyko tą uždavinį išspręsti.Norėtųsi dar pabrėžti ir eleganciją, kuri buvo tokia būdinga pačiam rašytojui ir jo kūrybai, o režisierius ir aktoriai ne tik skaitė, tačiau irp e r s k a i t ė Jurgį Savickį. Meninė literatūrinė užuomina liko ir išradinga scenine užuomina− tai puikus režisūrinis sprendimas, paliekantis pakankamai peno žiūrovo vaizduotei pagal jo patirtį ir išprusimą. Malonu pažymėti, kad Alius Veverskis ištikimas savo darbo principams. ,,Man režisūra – tai pasaulio suvokimas“, šiuo atveju – kūrinio pasaulio. ,,Man būtų malonu, jei žiūrovas po, tarkim, dešimties metų prisimintų mano spektaklį, jo atmosferą ar emociją. Tai man būtų įvertinimas“,− sako Alius Veverskis. Norisi patikinti režisierių, kad tikrai daugelis žiūrovų prisimins šį spektaklį dėl gebėjimo išsaugoti Jurgio Savickio kūrybos esminius bruožus, novelių pasaulį tokį, koks jis pavaizduotas.
Apie Kauno kamerinio teatro spektaklį ,,Diena ir naktis“, sukurtą pagal Daivos Čepauskaitės pjesę ,,Duobė“, pati autorė yra pasakiusi: ,,Norėjosi kažko didelio ir principinio, kažko drąsaus ir stipraus…“ (Bernardinai.lt)
Galima tik pridurti, kad iš tiesų spektaklis stiprus ir buvo paveikus tiek, jog atsirado keista gija, tarsi emocinis tiltas, sunkiai paaiškinamas, tačiau jungiantis žiūrovą su autore.
Kaip tik šis pastatymas yra proga dar sykį prabilti apie apnuoginimą ir apsinuoginimą scenoje. Jis yra ypatingai jaudinantis ir motyvuotas, nes dviejų jaunų žmonių meilė saugoma duobėje po grindimis, jie nuolat tarsi akistatoje su mirtimi, ir bet kuri bendra jų valanda gali būti paskutinė… Mizanscena nepaprastai įtaigi, subtiliai atlikta abiejų aktorių, pabrėžianti ir jausmo, ir būties trapumą, o ypač Aleksandro Rubinovo veiksmai – tartum siekimas apsaugoti ir moterį, ir meilę, ir suartėjimo momentą. Tai atvejis, kai viskas gražu. (Pjesės situacija primena Ernesto Hemingvėjaus romano ,,Kam skambina varpai“ veikėjų likimą – jiems ta naktis gali būti irgi paskutinė: ryte į žygį, ir neaišku, ar kas iš jo grįš…)
Ir bene rimčiausia teatrinė retrospektyva – Gyčio Padegimo dokumentinis spektaklis ,,Alksniškės“ apie Lietuvos prezidentąKazį Grinių.
Reikia manyti, kad ne vienas žiūrovų susimąstė, ar nereikėtų dažniau atsiversti savo krašto istoriją, o grįžtamoji publikos reakcija buvo tiesiog nepakartojama: atsisveikinimo scena ir graudi, ir tauri – kai kas su ašaromis akyse nedrąsiai pritarė aktoriams,,Lietuva, tėvyne mūsų…“Stipria patriotine gaida pasibaigia spektaklis. Tai aukščiausios klasės tautinės savivokos pamoka.
Visi autoriai svarbūs, jų kūryba reikšminga. Juozas Erlickas, Gintaras Grajauskas, Romualdas Granauskas, Juozas Grušas, Jurga Ivanauskaitė, Vytautas Kernagis, SauliusTomas Kondrotas, Jurgis Kunčinas, Jurgis Savickis, Renata Šerelytė, Paulius Širvys, Petras Vaičiūnas – šių rašytojų kūrinių motyvais pastatyti spektakliai buvo parodyti festivalyje. Didžiausioji dalis žiūrovų niekada nebūtų galėję pamatyti tokio skaičiaus ryškių asmenybių, scenos meistrų aktorių, režisierių darbų, jeigu ne šis festivalis.
Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis turi ir išskirtinių bruožų.
Per festivalio pabaigos iškilmes Remigijus Vilkaitis pabrėžė, kad, jo žiniomis, varėniškis − vienintelis profesionalių teatrų festivalis Lietuvoje susijęs su bažnyčia, ir dargi taip glaudžiai, nes prasideda Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Šv. Mišiomis ir klebono Pranciškaus Čivilio palaiminimu.
Šv. Mišių momentas Senosios Varėnos bažnyčioje.
Remigijus Vilkaitis per festivalio atidarymo iškilmes sveikina svečius Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.
X Varėnos Dalios Tamulevičiūtės festivalio pradžia SenosiosVarėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Koncertuoja seserys Daunytės: Vita Marija (fleita), Kotryna Ugnė (smuikas), Joana (arfa) ir Elena (violončelė).
Šį Varėnos festivalio išskirtinumą yra pripažinęs ir režisierius Povilas Gaidys: ,,Tikrai simboliška, kad festivalis prasideda bažnyčioje. Juk iš esmės ir bažnyčia, ir teatras yra panašūs. Čia žmonės ateina, kad dvasiškai apsivalytų, taptų geresni, ieško
Festivalio pradžia Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje
Panašią mintį išsakė aktorius Ainis Storpirštis: ,,Labai gerai, kad festivalis prasideda bažnyčioje. Nes tikėjimas ir meno šventykla yra glaudžiai susiję. Nors yra vienas skirtumas: bažnyčia yra gailestingesnė. Teatro menas yra negailestingas ir aktoriams, ir žiūrovams, kurie ateina atverti savo širdį. Tiek teatras, tiek bažnyčia yra būtini šiais laikais, nes ir vienur, ir kitur ateinama nusiraminti, pabūti su savimi, atleisti. Nėra kitos vietos, kurioje būtų galima taip stipriai įsigilinti į savo skausmą, vidinį šauksmą. Esu užaugęs teatre, tad jis – tema, apie kurią man nuostabiausia kalbėti. Užtat labai apmaudu, kad menininkai dažnai tampa godūs kažkam, tik ne teatrui. Bet kad ir kiek šiandieniniai teatrai būtų susiskaldę, kaip valstybės valstybėje, tokie festivaliai yra didelė atgaivos būstinė. Čia susirenkama su prigimtine misija – švęsti teatrą atvira siela. Dėkingas esu ir organizatoriams, ir žiūrovams, kad šis festivalis egzistuoja.“
Festivalio svečius sveikina Varėnos meras Algis Kašėta
,,Festivalio atidarymo metu viskas būna jautru ir tikra – ir režisierės kapo lankymas, ir Dalios Tamulevičiūtės studentų prisiminimai, ir nuostabios melodijos, kurias atlieka žymūs Lietuvos muzikai. Jau sunku įsivaizduoti Varėnos kultūrinį gyvenimą be šio festivalio – tai didelė dvasinė atgaiva, nes suteikiamos ypatingos progos pamatyti talentingiausių Lietuvos teatralų kūrybą. Be to, festivalio metu Dalios Tamulevičiūtės vardas ir jos kūrybos aidas Varėnoje skamba tiek daug kartų, kad galime drąsiai sakyti, jog tai vienas tinkamiausių būdų mūsų žymiajai kraštietei ,,sugrįžti“ į gimtinę“, − pripažįsta Varėnos meras Algis Kašėta.
Prie Dalios Tamulevičiūtės ir jos tėvų kapo. Iš dešinės Violeta Podolskaitė, Dalia Storyk, Remigijus Vilkaitis, Regina Kazlauskaitė, Algimantas Pociūnas, Alvydas Verbickas, Algis Kašėta ir Ramunė Kašėtienė, Regina Svirskienė, Juozas Marcinkevičius.
Aktorė Viktorija Kuodytė teigia renginio moteriškumą: ,,Ne veltui. Festivalis skirtas talentingos moters garbei atminti. Viskas čia spinduliuoja nuoširdumu, skoniu, paprastumu, inteligencija, išmintimi. Ačiū.“
Vieną žiūrovę vilnietę nustebino Varėnos publikos šventiškas nusiteikimas, pakilumas – visi ateina į spektaklį pasipuošę, kai sostinėje atrodo labai paprastai, kasdieniškai. Šis vertinimas priminė ir Oskaro Koršunovo pastabą: ,,Varėnoje, vos įėjęs į kultūros centro fojė, pajutau teatro dvasią.“ Galime didžiuotis, kad čia išlaikyta pagarba teatrui, scenai ir žiūrovui.
