Archyvas

Teatrinės patirties sklaida

Vaidmuo – ne tik sceninio gyvenimo atspindys

Net ir pačios Dalios Tamulevičiūtės pasakytas teiginys ,,Aktorius turi kalbėti širdimi“ nėra postulatas: sudėtinga, pagaliau būtų ir neteisinga  priimti kaip vienintelį sprendimą, vienintelę ir svarbiausią sugestijos sąlygą. Pasirinkęs sceną asmuo gali pritarti ir rinktis tokį būdą prabilti į žiūrovą, tačiau turi ir teisę oponuoti, jeigu pakanka argumentų prieštaraujančiai nuostatai paremti. Net jos mokinys Remigijus Vilkaitis teigia, kad žiūrovą įmanoma ir apgauti. 

Tačiau būtų per daug paprasta nuslysti teksto paviršiumi. Kuo giliau į potekstę, tuo daugiau prasminių klodų. Sakykim, vienas iš jų – būtinybė kalbėti tiesą. Tai yra pačiam šventai  tikėti tuo, ką sakai. Juk jeigu aktorius nesutinka su kūrinio autoriaus pozicija, kaip jis įtikins klausytoją? Privalu rasti motyvus, pasirinkti situaciją (vaidmenį) kalbėti nuoširdžiai. Netikrumą žiūrovas pajunta greitai ir netiki skelbiama žinia. Ką bepasirinktų aktorius, meistriškumas − tai  gebėjimas sukauptą tiek profesinę, tiek gyvenimo patirtį perkelti į kitus parametrus. Ir tokių pavyzdžių buvo apstu festivalyje.

Apdovanotas  aktorius Vytautas Anužis.

Vytautas Anužis

Tie žmonės, kurie man imponavo, visada buvo judėjime ir savęs kūrime. Jie niekada nesustodavo. Nes sustojimas iškreipia buvusį judėjimą. Gali sustoti trumpam – tik tam, kad suprastum, jog vėl turi eiti į priekį, ką nors tęsti, pildyti. Bet ilgiau sustojus, kelias iškrypsta. Reikalinga amžina dinamika, nes ji augina dvasią. Didieji vaidmenys ir yra didieji, nes jie didesni už mane. Aš į juos tiesiuosi, noriu pasiekti, − sako Vytautas Anužis.

(,,Vytautas Anužis ir jį kūrę vaidmenys“, Viktorija Vitkauskaitė, IQ LIFE)

Vytautas Anužis, buvęs Juozo Miltinio mokinys, su savo kurtais vaidmenimis teatre, kine ir televizijoje gerokai  peržengė šimtą. 40 metų dirba pedagogu, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą 2016 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o už aktyvią kūrybinę veiklą aktoriui dukart įteiktas ,,Auksinis scenos kryžius“ −  2011 m. ir  2018 m. 

Po apdovanojimų  2010 m. Iš kairės aktorius Vytautas Anužis, Varėnos meras Vidas Mikalauskas, aktorė, režisierė, nominacijų komisijos narė Elena Savukynaitė.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2010 m. Vytautas Anužis laimėjo prizą ,,Geriausias festivalio aktorius“ už Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis Klaipėdos dramos teatro spektaklyje Gintaro Grajausko ,,Mergaitė, kurios bijojo dievas“ (režisierius –  Jonas Vaitkus, scenografas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Gintaras Kizevičius).

Aktorius Juozas Budraitis.

Juozas Budraitis

Aš į Juozą nežiūriu kaip į rutininį aktorių. Jis toks nėra ir nebuvo. Visi jo vaidmenys teatre labai išskirtiniai, reti. Tie, kuriuos jis sukūrė, visi ypatingi. Aš pats visus juos prisimenu. Būtent tai, kad jis yra mąstytojas, skaitytojas, pasaulio stebėtojas, fotografas, jo vaidmenis paverčia išskirtiniais. Jis labai atidžiai viską stebi, mato. Beje, šios savybės absoliučiai nebūdingos aktoriams, nes aktoriai retai kada stebi pasaulį. Dažniausiai jie mėgsta stebėti save veidrodyje. Visas pasaulis yra jie patys. Budraitis kitoks,− teigia režisierius Oskaras Koršunovas.

Pats  aktorius yra pasakęs: ,,Aktoriaus darbas nėra techninis, turi iš naujo įsijausti, sustyguoti save, psichologiškai nusiteikti, įsijausti į vaidmenį.“ (15min.lt., 2016 m. balandžio 11d.)

Juozas Budraitis yra parengęs per šimtą kino ir teatro vaidmenų. Jo kūrybos įvertinimai: 1974 m. − Lietuvos TSR nusipelnęs  artistas, 1982 m. – Lietuvos TSR liaudies artistas, 2003 m.  apdovanotas Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Ir kiti. 

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2013 m. Juozas Budraitis pripažintas ,,Įtaigiausio vaidmens aktoriumi“ − monospektaklis Samuelio Beketo ,,Paskutinė Krepo juosta“ (rež. Oskaras Koršunovas, scenografas – Dainius Leškevičius, muzika Gintaro Sodeikos).  

Aktorė Gražina Balandytė.

Gražina Balandytė

Svarbiausia nebūti vienišam… Jeigu žmogus vienišas, jis pats kaltas. Jeigu būsi visą laiką tik savimi užsiėmęs, vadinasi, brangiausias žmogus pats sau esi, o aplinkiniai tavęs nedomina. Aš neigiu vienatvę ir vienišumą. Net mokslininkai, kurie dešimtmetį tyrė vienišus žmones ir tuos, kurie turi artimus, nustatė, kad vieniši beveik visi išmirė. Jie kitaip gyvena. O aš ilgai gyvenu. Net netikiu, kad man tiek metų. Man atrodo,  kad aš kažkokį vaidmenį vaidinu. Nusigrimavau ir vaidinu. Nusivalysiu grimą ir vėl būsiu stipri ir skraidysiu laukais.

(,,Gražina Balandytė: ,,Aš neigiu vienatvę“, Eglė Juozėnaitė, Respublika.lt)

Aktorė Gražina Balandytė yra sukūrusi per 80 teatro, kino ir televizijos vaidmenų. Keletas iš daugybės jos apdovanojimų: 1995 m. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius, 2004 m. – Padėkos ,,Fortūna“ už viso gyvenimo nuopelnus, 2005 m. – ,,Auksinis scenos kryžius“, 2006 m.− LR Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2014 m. − ,,Auksinė gervė“.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2013 m.  Gražinai Balandytei už Pamelos Kronki vaidmenį Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklyje Džono Patriko ,,Mūsų brangioji Pamela“ įteiktas prizas ,,Geriausia festivalio aktorė“ (rež. Algirdas Latėnas, scenografas – Sergejus Bocullo, kostiumų dailininkė  – Berta Bocullo, kompozitorius – Titas Petrikis).

Aktorė Aldona Bendoriūtė.

Aldona Bendoriūtė

Turbūt tokiai ramiai būtybei sunku gyventi tokioje plėšrioje aplinkoje?

Jei plėšria aplinka laikote teatrą… Niekas ten nieko į gabalus neplėšo, nepastebiu nė vieno užspausto žmogaus. Tai mitas. Scena nėra mūšio laukas… Tai vieta kūrybai. Bent man taip atrodo. O dėl plėšraus aplinkinio pasaulio – jei nenueini nuo ,,teliko“ ar kompiuterio, jei nuolat klausaisi žinių, pasaulis tikrai gali atrodyti gyvuliškas. Televizoriaus nežiūrim, nes jo neturim. Ant šito daikto turėtų būti užrašas: ,,Kartais ypač kenkia jūsų dvasios ir kūno sveikatai! – atsakė aktorė Aldona Bendoriūtė. (,,Aktorė Aldona Bendoriūtė: ,,Pasiilgau garbės jausmo“, Dovilė Štuikienė)

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Aldona Bendoriūtė 2016 m. pelnė apdovanojimą ,,Geriausia festivalio aktorė“ už žmonos Lauros vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje ,,Tėvas“ pagal Augusto Strindbergo dramą (rež. Mara Kimelė, scenografas – Reinis Suchanovs, kostiumų dizainerė – Baiba Litina, šviesų dailininkas – Mantvydas Poškus, režisierės asistentas – Vaidas Jočys).

Simona Bladženauskaitė apdovanota kaip ,,Geriausia festivalio aktorė“.

Simona Bladženauskaitė

Aktorė paaiškino, kodėl ją žavi kamerinio teatro erdvė.

Čia yra intymu – vaidini šalia žiūrovų ir matai jų akis. Didžiojoje scenoje tu atsistoji ir kalbi paskutinei eilei.  Kameriniam teatrui šito nereikia, gali vaidinti labai natūraliai. Čia jau yra nuoširdumo išbandymas. Meluoti tokiame atstume tiesiog negali. Man didžiausias malonumas ir yra tai, kad tu gali žiūrėti į žmogų, su kuriuo kalbiesi ir dėl kurio būni scenoje. Galimybė pažiūrėti žiūrovui į akis ir išvysti,  kad jis tau atsako, man yra didžiausias teatro stebuklas.  (,,Simona Bladženauskaitė: kūryba įmanoma be kančios“, Deimantė Deimantavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt)

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2015 m. Simona Bladženauskaitė už Mildos vaidmenį Kauno kamerinio teatro spektaklyje ,,Diena ir naktis“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę ,,Dugne“ apdovanota prizu ,,Geriausia festivalio aktorė“ (rež. Stanislovas Rubinovas, dailininkas − Sergejus Bocullo, kompozitorius – Faustas Latėnas). 

Varėnos KC archyvo nuotr

Ramūnas Cicėnas

Ramūnas Cicėnas apie jaunąją kartą: Palyginti su mumis, sakyčiau, skiriasi atsainesniu požiūriu. Mūsų karta turėjo daugiau atsakingumo. Pasigendu atsakomybės – sau pačiam, kolegoms dėstytojams, o mes tokį jausmą tikrai turėjome. Mums garbės žodis, apskritai duotas žodis buvo ir liko svarbus. Aš nesuvokiu, kaip galima neparengti žadėto scenos etiudo. Gal ir be reikalo dėl to paburbu, bet negi į sceną išeisi pusiau pasirengęs, viena koja? Žiūrovui juk nusispjauti, kad naktį nemiegojai, kad šiuo metu tavo pilve burbuliuoja. Aktorius turi būti viskam pasiruošęs, ir jokių ,,to tai jau negaliu, nemoku, nedarysiu…“ Būk malonus, išmok, padaryk – to ir reikalauju iš studentų. Kaip sakė Juozas Miltinis, aktorius turi būti filosofas akrobatas. (,,Ramusis užsispyrėlis Ramūnas Cicėnas“, Rūta Klišytė, valstietis.lt)

Ramūnas Cicėnas – Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius, režisierius, pedagogas. 2004 m. buvo nominuotas ,,Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui už geriausią pagrindinį vaidmenį – Gaučio personažą spektaklyje ,,Duburys“.

Ramūnas Cicėnas spektaklyje ,,Duburys“ su aktore Vitalija Mockevičiūte. Varėnos KC archyvo nuotr

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2011 m. Ramūnas Cicėnas laimėjo prizą ,,Geriausias festivalio aktorius“ už Gaučio vaidmenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje pagal Romualdo Granausko romaną ,,Duburys (rež. Sigitas Račkys, inscenizacijos autorė – Ingrida Daunoravičiūtė, scenografas – Gintaras  Makarevičius, kostiumų dailininkė – Julija Žilėnienė, kompozitorius – Antanas Kučinskas).

Daumantas Ciunis ,,Geriausias festivalio aktorius“ 2015 m. festivalyje.

Daumantas Ciunis

Koks didžiausias iššūkis aktoriui? Kai žinai, ką reikia padaryti, bet nežinai, kaip. Man keisti svaičiojimai apie tai, kaip sunku aktoriui  i š e i t i iš vaidmens. Tai tiesiog paprastas profesionalumo reikalas. Kur kas sunkiau pagauti personažą, kartais tai užtrunka labai ilgai arba pavyksta trečius metus po premjeros. Tik tuomet pagaliau supranti – va, ko režisierius iš manęs norėjo… Pradedi surišti galus, susipina tinklas ir supranti, ką tu čia vaidini. Man taip buvo, kai Eimunto Nekrošiaus spektaklyje ,,Idiotas“ kūriau kunigaikščio Myškino vaidmenį. Tarsi įsimeni seką, kas po ko eina, tačiau, kas, kokios būsenos išplaukia iš vieno ar kito veiksmo, dėliojau dar ilgai po premjeros. Toks buvo sudėtingas daugiasluoksnis vaidmuo. (Laisvė Radzevičienė, ,,Žmonės“, 2019)

2010 m. Daumantas Ciunis buvo apdovanotas ,,Auksiniu scenos kryžiumi“ Debiuto/Jaunojo menininko kategorijoje už kunigaikščio Myškino vaidmenį Eimunto Nekrošiaus spektaklyje pagal Fiodoro Dostojevskio romaną ,,Idiotas“.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės  profesionalių teatrų festivalyje 2015 m. Daumantas Ciunis už Semiono Semionovičiaus Podsekalnikovo vaidmenį Vilniaus valstybinio mažojo teatro spektaklyje  pagal Nikolajaus Erdmano pjesę ,,Savižudis“ laimėjo prizą ,,Geriausias festivalio aktorius“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, adaptacijos autorius – Tomas Stirna, dailininkė – Vilma Galeckaitė-Dapkienė, kompozitorius – Giedrius Puskunigis).

Šokio teatro režisierė Anželika Cholina

Elena Gaigalaitė 1933–2015

,,Ji buvo tarsi vulkanas, spinduliavo tokia teigiama vidine energija, ir tai labai įkvėpdavo aplinkinius. Ir pats mėginau būti toks, kaip ji. Tad amžiaus skirtumo niekada nejaučiau, tačiau jos patirtis scenoje buvo šimtąkart didesnė ir iš to, kiek  galėjau, mokiausi“, – teigė Donatas Švirėnas, 31-erių Klaipėdos dramos teatro aktorius, bemaž 50 metų jaunesnis už E. Gaigalaitę. Jie kartu scenoje suvaidino ne vieną spektaklį. Donatas teigė, kad nors ir keista, tačiau amžiaus skirtumo jis nejautė.

(,,Paskutinis garsios artistės sudie“, Asta Dykovienė, Daiva Jankauskaitė, ,,Klaipėda“, 2015)

Šviesaus atminimo aktorė Elena Gaigalaitė scenai atidavė  59-erius metus, sukūrė per 120  teatro ir kino vaidmenų. 1982 m. jai suteiktas LTSR nusipelniusios artistės vardas už nuopelnus teatro menui.

Iš kairės Donatas   Švirėnas, Elena Gaigalaitė, Varėnos meras Elvinas Jankevičius 2011m. ir Povilas Gaidys.  

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje  2011 m. Elena Gaigalaitė apdovanota prizu ,,Geriausia festivalio aktorė“ už ponios Rožės vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje ,,Oskaras ir ponia Rožė“ pagal Eriko Emanuelio Šmito kūrinį ( rež. Povilas Gaidys, dailininkas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Benhardas Calzonas).

  Apdovanotas aktorius Sigitas Jakubauskas – ,,Geriausias festivalio aktorius.

Sigitas Jakubauskas

Manau, kad teatras yra vienas iš tų menų, kuris visur ir visada reikalingas. Ypač dabar jis reikalingas mažuose miesteliuose, kai ten gyvenantys žmonės – tiek vaikai, tiek jaunimas – retai kada turi galimybę pamatyti gyvą spektaklį. Iš tiesų teatras yra svarbus kultūros elementas. Tai gyvas menas, vienintelis ir tikras, kur kūryba vyksta čia pat priešais žiūrovo akis. Juk spektaklis niekada nebūna toks pats, kaskart jis vis būna kitoks.

(,,Aktorius S. Jakubauskas: Jei ne ,,chaltūra“, žlugtume“, A. Vaitasiūtė-Keizikienė, ,,Respublika“, 2014)

Sigitas Jakubauskas jau 42 metai Šiaulių dramos teatre – atvyko 1977-aisiais. Per tą laikotarpį yra sukūręs daugiau kaip 100 teatro ir kino vaidmenų. Gausu ir apdovanojimų: 1986 m. − Lietuvos nusipelniusio artisto Garbės vardas, 1996 m. − ,,Kristoforo“ statulėlė už nuopelnus Lietuvos teatrui (dabar ,,Auksinis scenos kryžius“), 2006 m. – LR kultūros ministerijos premija ir atminimo ženklo ,,Auksinis scenos kryžius“ nominanto diplomas bei  apie 30 kitokių jo veiklos įvertinimų.

2013 m. – Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Sigitas Jakubauskas už Duonkepio vaidmenį Šiaulių dramos teatro spektaklyje Marselio Panjolio ,,Duonkepio žmona“ buvo apdovanotas prizu ,,Geriausias festivalio aktorius“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, scenografas ir kostiumų dailininkas – Sergejus Bocullo, muzika Jono Sakalausko). 

Į Šiaulius grįš su festivalio prizais ir aktorius Sigitas Jakubauskas, ir teatro vadovas  Antanas Venckus.
Aktorę Viktoriją Kuodytę apdovanoja Varėnos savivaldybės Administracijos  direktorius  Alvydas Verbickas.

Viktorija Kuodytė

Ar reikia žmogui teatro? Kiekvienas, kuriam užduotas toks klausimas, atsakys individualiai. Man reikia. Jums, matyt, taip pat. Jei klausytume senelio Šekspyro, kuris sakė, kad teatro paskirtis – tarsi laikyti veidrodį, atsuktą prieš gamtą…Tai tuomet jis reikalingas, nes mes, žmonės, esame gamtos dalis. Mes teatre matome savo atspindį ir jį koreguojame, gražiname, peikiame, žavimės, diskutuojame su juo. Tik tiek. Teatras gali būti geras arba prastas mokytojas. Vadovėlis. Užduočių sąsiuvinis. Meditacija. Adrenalinas. Jausmų ir proto treniruoklis…sako Viktorija Kuodytė.

Viktorija Kuodytė yra aktorė, teatro pedagogė. Už teatrinę veiklą – įsimintinus vaidmenis – ji daug sykių įvertinta aukštais apdovanojimais: 1997 m. − ,,Kristoforo“ statulėlė už geriausią moters vaidmenį Viljamo Šekspyro dramoje ,,Hamletas“, 1999 m. − ,,Kristoforo“ statulėlė už geriausią antraplanį vaidmenį Viljamo Šekspyro dramoje ,,Makbetas“, 2002 m.−  ,,Kristoforo“ statulėlė už geriausią moters vaidmenį M. Caar dramoje ,,Portja Koglen“, 2016 m.− geriausia metų Lietuvos kino aktorė. 2019 m. Viktorija Kuodytė apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.

Viktorija Kuodytė  − ,,Geriausia festivalio aktorė“ 2017 m.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2017 m.  Viktorija Kuodytė – prizo ,,Geriausia festivalio aktorė“ laimėtoja už Bado Meistro vaidmenį teatro ,,Meno fortas“ spektaklyje ,,Bado meistras“ pagal Franco Kafkos apsakymą (rež. Eimuntas Nekrošius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva). 

Varėnos KC archyvo  archyvo nuotr.

Inga Maškarina

Pagrindinis vaidmuo – puiku, tačiau aktorė džiaugiasi bet kuriuo. Tebūnie masuotė, tebūnie, kaip pasakytų Jurijus Smoriginas − ,,visiškas kordebaletas“. Ji padarys viską, kad net mažiausiai reikšmingas personažas atgytų, būtų pastebėtas. ,,Apskritai  man įdomu viskas, kas siūloma. Nereikia klausti: ,,Ką jūs norėtumėte suvaidinti?“Mėgstu parodijuoti, keisti balsą, persikūnyti. Noriu išmėginti skirtingus charakterinius vaidmenis, parodyti visą galimybių diapazoną. Kūrybinių galių turiu į valias. Norėtųsi,  kad režisieriai atkreiptų dėmesį“, − kalbėjo I. Maškarina.

(,,Inga Maškarina: vaidmenimis – lyg savo namuose“, Mindaugas Klusas, lzinios.lt)

Inga Maškarina – Lietuvos rusų dramos aktorė, dainininkė. Jos kūrybinėje veikloje – apie 40 labai įvairių vaidmenų. 2011 m. buvo nominuota ,,Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausia metų aktorė už pagrindinį vaidmenį spektaklyje ,,Prakeikta meilė“.      

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2010 m. Inga Maškarina tapo nominacijos ,,Geriausia festivalio aktorė“ laureate už senelės Ninos Antonovnos vaidmenį Lietuvos rusų dramos teatro spektaklyje ,,Prakeikta meilė“ pagal Pavelo Sanajevo apysaką ,,Palaidokite mane už grindjuostės“ (rež. Agnius Jankevičius, dailininkė – Laura Luišaitytė, režisierės asistentė – Liubov Timochova). 2011 m. festivalyje  ,,Geriausia antraplanio vaidmens aktorė“ − Inga Maškarina už Klaros vaidmenį Nacionalinio dramos teatro spektaklyje pagal Romualdo Granausko romaną „Duburys“ (inscenizacijos autorė − Ingrida Daunoravičiūtė, režisierius − Sigitas Račkys, scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Julija Žilėnienė, kompozitorius – Antanas Kučinskas).

 Aktorius Darius Meškauskas apdovanotas už ,,Įtaigiausią vaidmenį“  OKT spektaklyje  ,,Dugne“ .

Darius Meškauskas

2018 m. aktorius Darius Meškauskas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už improvizacijos ir psichologinio tikslumo dermę. Jo požiūris į apdovanojimą: Apdovanojimas tarsi apibendrina ir įvertina tavo darbą, o kas bus toliau – tarsi niekas nežino. Nemanau, kad premija kažką keičia, ypač kalbant apie santykius tarp žmonių. Bent jau norėčiau,  kad ji nekeistų nieko. Tikrai nenorėčiau,  kad po to, kai gausiu premiją, kas nors man bijotų pasiūlyti vaidmens – neva premijos laureatas nesutiks. Manau, premija įpareigoja būti prieinamą, reikalingą, paprastesnį. Taip,  kaip ir valstybiniai teatrai – jie valstybiniai, todėl ten turėtų būti pigiausi bilietai, lengvatos pensininkams ir pan. Taigi, ir kai gauni nacionalinį įvertinimą, turi tapti labiau socialiai orientuotas.

(,,Darius Meškauskas: nemokame elgtis su laisve“, LRT KLASIKOS laida ,,Ryto allegro, 2019) 

2017 m. Dariui Meškauskui buvo gausūs apdovanojimų:  ,,Padėkos kaukė“ kategorijoje ,,Metų aktorius“ už rotmistro Adolfo vaidmenį spektaklyje ,,Tėvas“ ir bitininko − spektaklyje ,,Pašaliniams draudžiama“, ,,Auksinis scenos kryžius“ kategorijoje ,,Metų aktorius“ už rotmistro Adolfo vaidmenį spektaklyje ,,Tėvas“; aktorius išrinktas Klaipėdos kultūros magistru.

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2012 m.  aktorius Darius  Meškauskas apdovanotas  už „Įtaigiausią vaidmenį“ − Barono personažas OKT spektaklyje „Dugne“ pagal Maksimą Gorkį (rež. Oskaras Koršunovas, scenografija Dainiaus Leškevičiaus ir Oskaro Koršunovo, kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė, muzika Antano Jasenkos). 

Darius Meškauskas − ,,Geriausias festivalio aktorius“ už rotmistro vaidmenį Augusto Strindbergo dramoje ,,Tėvas“.

2016 m. Darius Meškauskas pelnė apdovanojimą ,,Geriausias festivalio aktorius“ už rotmistro Adolfo vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje ,,Tėvas“  pagal Augustą Strindbergą (rež. Mara Kimelė, scenografas − Reinis Suchanovs, kostiumų dailininkė − Baiba Litina, šviesų dailininkas – Mantvydas Poškus, režisierės asistentas – Vaidas Jočys). 

Aktorė Aleksandra Metalnikova festivalio uždarymo šventėje 2018 m.

Aleksandra Metalnikova

Pasak festivalio vertinimo komisijos pirmininko režisieriaus Algimanto Pociūno, Aleksandra Metalnikova monospektaklyje  ,,Vienišas žmogaus balsas“ yra labai gerai įvaldžiusi itin sunkią literatūrinę medžiagą. ,,Labai puiki aktorės vaidyba, taip emocionaliai ir teisingai buvo perteikta išties sunki medžiaga, bet taip šviesiai, taip jautriai ir taip stipriai aktorė scenoje ją atliko. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai publika reagavo labai emocingai, pusė salės verkė, tai tikrai buvo vienas iš stipriausių festivalyje parodytų spektaklių. Seniai neteko matyti tokios publikos reakcijos“, − sakė Algimantas Pociūnas.

(,,Aleksandra Metalnikova – geriausia Dalios Tamulevičiūtės festivalio aktorė“, LRDT informacija, manufaktūra.lt)

2018 m. aktorė už monospektaklį ,,Vienišas žmogaus balsas“ kamerinių spektaklių XIV festivalyje (Panevėžys) laimėjo Didįjį prizą. 

Prizą ,,Geriausias festivalio spektaklis“ 2011 m.  Anželikai Cholinai įteikia Varėnos meras Vidas Mikalauskas.

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio apdovanojimą ,,Geriausia festivalio aktorė“  2018 m. Aleksandra Metalnikova pelnė už vaidmenį Lietuvos rusų dramos teatro monospektaklyje ,,Vienišas žmogaus balsas“ pagal Svetlanos Aleksijevič knygą ,,Černobylio malda“ (rež. Vladimiras Dorondovas, dailininkė – Ana Berdnikova, šviesos Simono Gudelio).

Aktorius Martynas Nedzinskas. Varėnos KC archyvo  nuotr.

Martynas Nedzinskas

Aš kiekvieną dieną save giriu ir galvoju apie gražius bei nuostabius dalykus, kurie įkvepia šį įvairiapusį ir spalvotą gyvenimą. Aš negalvoju apie tai,  kas apsunkina ar trukdo siekti tikslų, apriboja išraiškos priemones. Vienas žmogus manęs paklausė: ,,Ar tu turi priešų?“ – ir aš atsakiau, kad turiu, o jis man: ,,Tai esi turtingas žmogus.“ 

Manau, jog labai geras požiūris. Į priešus galima žiūrėti,  kaip į bloga linkinčius, o galima žiūrėti ir galvoti, kad esi turtingas įvairiomis patirtimis, kurios ir formuoja pilnavertį gyvenimą. (,Aktorius M. Nedzinskas: ,,Kiekvieną dieną save giriu ir galvoju tik apie nuostabius dalykus“, Aistė Audickaitė, Bernardinai.lt)

Martynas Nedzinskas yra jau sukūręs apie 40 vaidmenų  teatre, kine ir televizijoje. 2013 m. apdovanotas ,,Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias dramos aktorius už Trepliovo vaidmenį spektaklyje ,,Žuvėdra“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT/Vilniaus miesto teatras). Su ,,Žuvėdra“ aktorius vaidino Belgijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, o kai kurių šalių − ir keliuose miestuose.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2014 m. pelnė apdovanojimą ,,Geriausias festivalio aktorius“ už Trepliovo vaidmenį OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklyje Antono Čechovo ,,Žuvėdra“ (režisierius ir scenografas – Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, muzika Gintaro Sodeikos, šviesų dailininkas, apšvietimo instaliacijos autorius – Eugenijus Sabaliauskas, videoprojekcijų autorė – Aurelija Maknytė). 

Aktorius Martynas Nedzinskas. Galerija/Kultūra/ 15min.lt  nuotr.
Aktorė Nelė Savičenko apdovanota kaip ,,Geriausia festivalio aktorė“ – kairėje.

Nelė Savičenko

Oskaras Koršunovas: Nelė – tai tas retas atvejis, kai talentas  ir profesionalumas sugyvena viename žmoguje. Paprastai talentingi žmonės leidžia sau prabangą būti neprofesionalūs, nes tai jų vienintelis būdas ką nors padaryti, kaip nors išplaukti. O kad tos dvi savybės būtų viename žmoguje – reta. Dėl to Nelė, būdama graži moteris, sugebėjo išlikti nearogantiška, būdama talentinga aktorė, išlikti kolegiška, maloni ir darbe, ir gyvenime. Teatre yra scena ir yra užkulisiai. Scena daro įtaką užkulisiams ir atvirkščiai. Dėl to etika teatre yra labai svarbi. Nelė tai gerai suvokia ir niekada to nedemonstruoja. Ji niekada nedominuoja. Šios savybės ryškiausiai pasirodė repetuojant ,,Žuvėdrą“. Arkadina, o tokių dauguma, yra netalentinga, neprofesionali, be galo arogantiška – sukurti tokį aktorės portretą Nelei buvo sunku. Ji tokių savybių tiesiog neturi. <…> Nors Arkadinos  vaidmuo priešingas jos prigimčiai, ji ypač gerai jį sukūrė. Ėjo, lipo per save… Nelė yra viena iš intelektualiausių aktorių Lietuvoje: ji apsiskaičiusi, visuomet ruošiasi repeticijoms, analizuoja medžiagą. (,,Spektaklis – tai dalis manęs.“Aktorės Nelės Savičenko jubiliejui“, Daiva Šabasevičienė, Benardinai.lt)

Už kūrybinę Nelės Savičenko veiklą čia pateikti patys žymiausi apdovanojimai. Ji 2004 m. pelnė ,,Auksinį scenos kryžių už Zilkės vaidmenį (,,Šaltas vaikas“, rež. Oskaras Koršunovas); 2007 m. už Dorotėjos Terbuš vaidmenį (,,Paleistuvis“, rež. Povlas Gaidys) ir Motinos bei Abatės vaidmenis (,,Kelias į Damaską“, rež. Oskaras Koršunovas) apdovanota ,,Padėkos kauke“ ir ,,Auksiniu scenos kryžiumi“ bei LR kultūros ministerijos premija; 2008 m. įteiktas Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimas ,,Sidabrinė gervė“ už vaidmenį Algimanto Puipos filme ,,Nuodėmės užkalbėjimas“; 2009 m. skirta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui; 2013 m. pelnė  ,,Auksinį scenos kryžių“ už Irinos Arkadinos vaidmenį ,,Žuvėdroje“ (rež. Oskaras Koršunovas);  2014 m. skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už iškilius moterų vaidmenis ir ištikimybę teatro menui.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2012 m. ,,Geriausia nepagrindinio vaidmens aktorė“ − Nelė Savičenko už Kvašnios vaidmenį OKT spektaklyje „Dugne“ pagal Maksimą Gorkį (rež. Oskaras Koršunovas, scenografija Dainiaus Leškevičiaus ir Oskaro Koršunovo, kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė, muzika Antano Jasenkos) ir  2014 m. Nelė Savičenko pelnė ,,Geriausios festivalio aktorės“ prizą  už Irinos Arkadinos vaidmenį Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro spektaklyje Antono Čechovo ,,Žuvėdra“ (režisierius ir scenografas − Oskaras Koršunovas,  kostiumų dailininkė − Dovilė Gudačiauskaitė, muzika Antano Sodeikos, šviesų dailininkas, apšvietimo instaliacijos autorius − Eugenijus Sabaliauskas, videoprojekcijų autorė − Aurelija Maknytė).

Festivalio pabaigos šventėje 2018 m. kalba Henrikas Savickis

Henrikas Savickis

Henrikas Savickis: Atgaivinti šį mūsų valstybei itin svarbų žmogų, neatsiejamą nuo tautinės tapatybės, kurios mums dabar reikia, − istorinė misija. K. Griniaus pažiūros – demokrato pozicija, žodžio laisvė – dabartiniu įtemptu politiniu metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse yra itin aktualios. Dabar daug kur vyksta panašūs procesai žodžio laisvės varžymo link. K. Griniaus pažiūros mums labai svarbios ir reikėtų bandyti jas sau prisitaikyti. Jis visą savo pirmininkavimo (buvo ir Steigiamojo Seimo pirmininkas) ir prezidentavimo laiką stengėsi sujungti partijas, kurios, beje, yra labai panašios į šiandienos, kad būtų tarpusavio susikalbėjimas, tolerancija, pagarba vieno kitam. Todėl manau, kad šis spektaklis svarbus istorine, šviečiamąja, menine ir net šiuolaikiškumo prasme.

(,,Ką reiškia aktoriams įkūnyti istorines asmenybes?“, D. Dementavičiiūtė-Stankuvienė, ,,Kauno diena, 2017)

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2011 m. ,,Geriausias nepagrindinio vaidmens aktorius“ − Henrikas Savickis už Klermono vaidmenį Kauno valstybinio dramos teatro spektaklyje Daniel Danis „Akmenų pelenai“ (rež. Agnius Jankevičius).

2013 m. Henrikui Savickiui atiteko apdovanojimas ,,Įtaigiausias  personažas be žodžių“ už Katino vaidmenį Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje Džono Patriko „Mūsų brangioji Pamela“ (rež. Algirdas Latėnas, scenografas – Sergejus Bocullo, kostiumų dailininkė – Berta Bocullo, kompozitorius – Titas Petrikis).

2018 m. Henrikas Savickis už Lietuvos prezidento Kazio Griniaus vaidmenį Kauno miesto kamerinio teatro spektaklyje ,,Alksniškės“ pelnė apdovanojimą ,,Geriausias festivalio aktorius“ (režisierius ir pjesės autorius − Gytis Bernardas Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Birutė Ukrinaitė, kompozitorius – Raimundas Martinkėnas, videomenininkas – Ernestas Lylaus).

Henrikas Savickis vis dar ,,vaidmenyje“…
Ainis Storpirštis per  festivalio atidarymo šventę Senosios Varėnos Šv, arkangelo  Mykolo bažnyčioje.

Ainis Storpirštis

Į klausimą, kokio bruožo stinga mūsų visuomenei, Ainis Storpirštis atsakė: Filosofinio. Reikia,  kad žmonės paskaitytų daugiau knygų. Jei nekeli klausimo,  kas yra tavo gyvenimas, kodėl gyveni, ko iš jo nori ir ką gali nuveikti, tai bėda. Šią bėdą lemia tinginystė ir baimė. Viešasis teismas gąsdina, bet ne tiek, kiek vėjais praleistas gyvenimas.

Kad žmonės nepasiduotų minėtai tinginystei, Ainio nuomone, reikia <…> mažinti socialines garantijas. Aš tikiu žmogaus instinktais. Kai jam trūks maisto, jis jo ras. Be to, reikia burtis į komandas. JAV politikos komentatorius Benas Shapiro yra pasakęs, kai kyla problema, jis kreipiasi į sinagogą. Jei kuris bendruomenės narys kažko neturi, visi kiti susėda ir galvoja, kaip padėti. Jei žmogus neturi darbo, galima surasti  jam darbą. Jei turi sveikatos problemų – surasti gydymą arba būdą,  kaip užsidirbti gydymui. Mes negyvename po vieną, tai akivaizdu, išėjus į gatvę. Tačiau pirmiausia reikia susitvarkyti su savo smegenimis ir dvasia. Dabar per daug mokama žmonėms, kurie nieko neatneša. Tiems, kurie  dėl tokių žodžių mėtytų į mane pomidorus, noriu pasakyti, kad nežinau, ką jiems padaryčiau už nemeilę gyvenimui. Tai yra gyvenimo niekinimas ir patarnavimas tinginystei. Kai duodama už tai, kad tu vargšas, atsiranda tinginystės psichologija.

(,,A. Storpirštis: ,,Lietuvoj vis dar cenzūruojamas menas“, Virginija Sližauskaitė, LRT.lt)

Ainis Storpirštis – aktorius, menininkas, muzikantas, grupės ,,Suicide DJ S narys“, judėjimo ,,No theatre“ narys, yra sukūręs dešimtis teatro ir kino vaidmenų. Jis,  kaip geriausias 2011-ųjų metų jaunasis menininkas, buvo apdovanotas ,,Auksiniu scenos kryžiumi“.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2017 m. Ainis Storpirštis − ,,Geriausias festivalio aktorius“ už Kaligulos vaidmenį teatro judėjimo ,,No Theatre“ spektaklyje ,,Kaligula“ pagal Albero Kamiu kūrybą (rež. Vidas Bareikis, kostiumų dailininkė – Liuka Songailaitė, gyva muzika Manto Zemlecko). 

Laimėtą Ainio Storpirščio prizą ,,Geriausias festivalio aktorius“ 2017 m.  priima aktorė Gabija Urniežiūtė, kolegė ir bendrakeleivė.
Apdovanota kaip ,,Geriausia festivalio aktorė“ Daiva Stubraitė.

Daiva Stubraitė

Teiraujatės, kodėl internete nieko nėra? – klausia Daiva. – Tai gal man reikėtų veržtis į televizijas, į serialus, nors nesmerkiu tų, kurie taip elgiasi; gal man  reikėtų užsiimti ,,piaru“, skleisti paskalas, dalyvauti kvailose, tuščiose laidose? Kas aš būsiu tada? Arba sakyti, pavyzdžiui: ,,Mano kelnaitės mėlynos spalvos?“ arba sakyti: ,,Buvau neištikima vakar su kitu“?..<…> Kaune liko žmonės, tie, kurie, man rodosi, neturi pretenzijų būti kuo nors daugiau, negu jie yra, liko žmonės, kurie nesimaivo, neapsimetinėja ir kurie pavargo gyventi pilkame mieste. Jie nori,  kad tas miestas būtų gražus. Pavyzdžiui, per Vėlines Laisvės alėją nukloja visas kelias žvakučių užmirštiesiems; pavyzdžiui, verslininkai sukruto tvarkytis senamiesty, nelaukdami valdžios malonių, ir žmonės atkuto, dingo agresyvūs veidai, kurie dominavo anksčiau, ir aš pajutau, kad tas miestas pradeda labiau patikti. O Vilniaus, kuriam jaučiu nostalgiją visą savo mielą gyvenimą, bendras fonas yra toks: pasitrauk, dabar aš čia būsiu, čia mano vieta. Toks stumdymasis sukuria paviršutiniškumą, žmonės tampa agresyvesni, arogantiškesni, nebežiūri esminių dalykų. Vien ,,noriu žibėti, noriu žibėti, noriu žibėti“.

(,,Lietuvninko duktė gyvena kitoje Lietuvoje“, Danutė ŠEPETYTĖ, ,,Respublika“, 2010) 

Daiva Stubraitė per savo kūrybinės veiklos metus sukūrė per 40 teatro ir kino vaidmenų. Jos pasiekimai buvo įvairiai įvertinti.  2003 m. aktorė apdovanota ,,Fortūna“ už antraplanį Megės Mej vaidmenį spektaklyje ,,Portia Koglen“ ir Lietuvos kultūros ministerijos nominuota premijai už antraplanį vaidmenį; 2006 m. įteiktas ,,Auksinis scenos kryžius“ už Elos vaidmenį KVDT spektaklyje D. Loher ,,Nekalti“; 2010 m. nominacija ,,Auksiniam scenos kryžiui“ už ledi Milford vaidmenį spektaklyje ,,Laimingi“ ir 2014 m. nominuota ,,Auksiniam scenos kryžiui“ už Ranevskajos vaidmenį spektaklyje ,,Vyšnių sodas“.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2012 m. Daiva Stubraitė − ,,Geriausia festivalio aktorė“  už Marlboro hercogienės vaidmenį Kauno valstybinio dramos teatro spektaklyje ,,Priežastys ir pasekmės“ pagal Eugene Scribe komediją ,,Stiklinė vandens“ (rež. Raimundas Banionis, scenografas – Sergejus Bocullo, dailininkė – Daiva Petrulytė, kompozitorius – Faustas Latėnas, choreografė – Vesta Grabštaitė).

Aktoriui Remigijui Vilkaičiui − prizas ,,Geriausias festivalio aktorius.

Remigijus Vilkaitis

Žiūrovą galima apgauti. Didieji meistrai sugeba puikiai žaisti, per daug savęs nedegindami. Gal tai ir yra tikrasis meistriškumas – tobulai išdūrinėti. Aš nuoširdžiai priimu tokią meistrystę ir ja žaviuosi, bet pats taip nemoku. Dabar juk ne tik teatralai, bet ir verslininkai, politikai, ,,lyderiai“ mokomi kūno kalbos, įtaigaus kalbėjimo, užtikrinto atrodymo – visa tai tėra technikos dalykai.

Yra ir tokių medžiagų, kur, norėdamas tobulai apgaudinėti, turi būti genijus. Šekspyro ar Šilerio, Kornelio, Lope de Ruedos milžiniškos apimties dramos su nepaprastai ilgais monologais – tai aukštasis pilotažas. Kad tekstas suskambėtų, privalai išlaikyti racionalumą, pats nepasiduoti emocijoms. Reikia tiksliai apskaičiuoti, kur balsas auga, kur pauzės, kur ašara, kur sprogimas… Suvaldyti tokią medžiagą yra didelis menas. Studijuodami prie tokio teatro mes vos prisilietėme, o iki šiol tokios teatro mokyklos Lietuvoje nėra. Tuo, pavyzdžiui, remiasi ,,Comédie française“, kur aktoriui nebūtina rėkauti, lakstyti po sceną, strakalioti, apsinuoginti – pasauliai veriasi per žodį. Ir pats esu pastebėjęs: jei kalbi apie tai, ką išties gerai žinai, jei tau tikrai rūpi tai ir dar sugebi aiškiai artikuliuoti, tuomet daugiau nieko ir nereikia, žmonės klausosi ir tiki.

(,,Aktorius Remigijus Vilkaitis: ,,Laimi tie, kurie improvizuoja“, Gediminas Kajėnas, Žurnalas ,,Kelionė“)

Remigijus Vilkaitis – aktorius, sukūręs dešimtis teatro, kino ir televizijos vaidmenų, teatro pedagogas, aktyvus visuomeninės, politinės veiklos dalyvis, 2008-2010 m. buvęs LR kultūros ministras. Sceninius Remigijaus Vilkaičio darbus stebėjo daugybės šalių teatro mylėtojų: jis vaidino Australijoje, Baltijos šalyse, Belgijoje, Bosnijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Italijoje, Izraelyje, JAV, Kolumbijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Serbijoje, Skandinavijos  valstybėse, Šveicarijoje, Ukrainoje, Vokietijoje ir kitur. 

2014 m. 36-ajame festivalyje ,,Lietuvos teatrų pavasaris“ Remigijus Vilkaitis už Jobo vaidmenį teatro ,,Meno fortas“ spektaklyje ,,Jobo knyga“ (rež. Eimuntas Nekrošius) buvo apdovanotas žiūrovų prizu kaip geriausias aktorius; 2015 m. aktorius Remigijus Vilkaitis buvo nominuotas ,,Auksiniam scenos kryžiui“.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2019 m.  Remigijui Vilkaičiui įteiktas prizas ,,Geriausias festivalio aktorius“ už Jobo vaidmenį teatro ,,Meno fortas“ spektaklyje ,,Jobo knyga“ (rež. Eimuntas Nekrošius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva, muzika Leono Somovo, šviesų menininkas –  Audrius Jankauskas).