Archyvas

Teatrinės patirties sklaida

Tradicijų ir naujovių jungtys

Režisieriaus profesiją pasirinkęs menininkas yra nuolatinių ieškojimų kelyje. Sustoti, radus ir labai palankius sprendimus, reikštų atsilikimą. Bet kūrybos procese, net ir būdamas laisvas kaip asmenybė, siekdamas aukščiausios teatro pakylos, yra tam tikros priklausomybės rėmuose. Pirmiausia įvairaus  žanro kūriniui reikalinga atrama, kurios nepaisant padaromas tik netvarus scenos elementų kratinys. 

Laimi tas statytojas, kuris pamatinį spektaklio klodą įtvirtina keliais aspektais – išlaiko  delikatų santykį su literatūrine medžiaga, remiasi prigimtinės kultūros pajauta, tautinėmis tradicijomis, iškeldamas ir pabrėždamas laikui nepavaldžias vertybes. Tačiau jis negali atsilikti nuo civilizacijos nulemtų pokyčių − reikia prisitaikyti ir pritaikyti, vadinasi, išlaikyti pusiausvyrą tarp tradicijų ir naujovių. Surasti atitinkamas jungtis – režisieriaus patirties, talento, profesionalumo išraiška. Savo patirtimi Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje dalijosi daugelis  iškilių režisierių.

Šiame skyriuje – akimirkos iš jų teatrinės veiklos, moralinių nuostatų ir gyvenimiškos pozicijos.

Varėnos KC archyvo nuotr.

Raimundas Banionis

Kas traukia atsigręžti atgal? Labai sunku atsakyti. Jūs teisi, kad traukia. Man kinas, kaip tiesiog reginys, neturi prasmės. Teatras ir opera taip pat. Pasakysiu tokį kvailą pavyzdį. Tarkim, paimkime Renesanso paveikslą. Ateina kokia bobutė ir mato jame savo Jėzų. Ateina psichologas, jis  galvoja, ,,kokios jo akys: jį tuoj bučiuos, o jis tik žiūri į šoną, lyg tuoj išduos.“ Ateina koks koloristas ir sako: ,,Kokia gera prietema.“ Architektui rūpi perspektyva etc. Toks daugiaplanis meno kūrinio suvokimas man labai imponuoja. Kai kuri istorinį filmą, tu, papasakodamas aistrų istoriją, pridedi, gali pridėti dar vieną sluoksnį. Mums įdomu žiūrėti, net kaip ten prieš kokius du šimtus metų žmonės valgė. Tu turtėji, daugiau sužinai, pajauti daugiau sluoksnių. Todėl tų buitinių, kamerinių filmukų, jeigu nereikia galvoti, patirti kažką daugiau nei tik paprastą pasakojimą, man atrodo, užtektų televizijai. Mane domina istoriniai filmai, nes jie gali būti pilnesni.“

(REŽISIERIUS RAIMUNDAS BANIONIS: ISTORINIAI FILMAI PILNESNI, avaka,lt)

Raimundas Banionis – Lietuvos kino, televizijos ir teatro režisierius, specialybę įgijęs Sąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje. Rimtas jo sukurtų darbų sąrašas: vaidybiniai filmai, televizijos filmai, teatro spektakliai, televizijos laidos, prezentaciniai filmai, operos, reklaminiai klipai, televizijos serialai. Pastarųjų, sunku patikėti, net aštuoniolika.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2015 m. ,,Geriausias festivalio spektaklis“ − Raimundo Banionio režisuotas ,,Dibukas“ pagal Alekso Tarno dramą Simono Anskio pjesės motyvais (iš rusų kalbos vertė Virginija Žukauskienė, dailininkas – Sergejus Bocullo, kostiumų dailininkė – Daiva Petrulytė, kompozitorius – Faustas Latėnas, choreografė – Vesta Grabštaitė, vaizdo projekcijų autorius – Mindaugas Daugėla, Šiaulių dramos teatras).

Šokio teatro režisierė Anželika Cholina

Anželika Cholina

Į klausimą, ką atrasti gyvenime  atrodo svarbiausia, Anželika Cholina atsakė taip: ,,Pašaukimą, dėl ko esi čia pakviestas. Žmogus nori, bet iš tiesų negali turėti visko. Ir dar – jis visada nori to, ko neturi, dėl to atsiranda tiek kančios ir nepasitenkinimo. O jeigu tiesiog nusiramintum ir pabandytum suprasti, dėl ko esi pašauktas gyventi. Kai atrandi – net jeigu tai yra visai mažas ar nereikšmingas dalykas – tu atrandi džiaugsmą būti. Ir nereikia galvoti, kas yra svarbiau, − auginti vaiką ar pastatyti spektaklį. Nes viskas yra svarbu. Didelė laimė daryti tiesiog tai, ką gali geriausiai.“

(,,Kitoks interviu su Anželika Cholina: norėčiau, kad kam nors patiktų matyti pasaulį mano akimis“, IKONA.TV)

2000 m. Anželika Cholina įsteigė šokio teatrą, siekdama turėti nepriklausomą kūrybos procesą. Už intensyvią meninę veiklą 2015 m. apdovanota ,,Aukso Garbės ženklu ,,Nešk savo šviesą ir tikėk“. Savo darbo srityje Anželika Cholina yra pasiekusi tokį profesionalumą, kad gali šokiu sukurti spektaklius pagal pasaulinio aukso fondo literatūros kūrinius. 1997 m. jos debiutas  ,,Medėja“ buvo pripažintas kaip geriausias teatro sezono spektaklis ir apdovanotas ,,Kristoforo“ statulėle. 2005 m. šokio spektaklis ,,Otelas“ įvertintas ,,Auksiniu scenos kryžiumi“; pastarojo pagerbimo 2010 m. sulaukė ir ,,Ana Karenina“. Jau šokamas ir Fiodoro Dostojevskio ,,Idiotas“. Be to, Cholinos šokio menas plačiai žinomas pasaulyje. Tai tik maža jos prasmingos būties atkarpėlė.

Prizą ,,Geriausias festivalio spektaklis“ 2011 m.  Anželikai Cholinai įteikia Varėnos meras Vidas Mikalauskas.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2011 m. Anželikos Cholinos sukurtas šokio spektaklis ,,Vyrai ir moterys“ pelnė ,,Geriausio festivalio spektaklio“ vardą (scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius). 

Festivalio uždarymo šventėje 2010 m. kalba  režisierius Povilas Gaidys

Povilas Gaidys

Šiandien pasaulis susiskaldęs. Vienos valstybės pjaunasi su kitomis, pastebimos netgi įvairios fašizmo išraiškos. Tačiau geram žmogui tautybės klausimas neegzistuoja. Gėriui neegzistuoja jokios valstybės sienos. Toks žmogus visur yra žmogus, – teigia Povilas Gaidys.

(,,Spektaklis ,,Elzės žemė“: ,,Senatvė nėra nuosprendis“, Rūta Žukė) 

Režisierius Povilas Gaidys pastatė per 80 spektaklių, sukūrė ne vieną dešimtį teatro ir kino vaidmenų. Jo asmenybei ir veiklai suteikti aukšti įvertinimai. 1972 m. – LTSR nusipelnęs meno veikėjas; 1979 m. paskirta LTSR valstybinė premija už Just. Marcinkevičiaus ,,Mindaugo“, V. Višnevskio ,,Optimistinės tragedijos“, V. Majakovskio ,,Pirties“ ir M. Gorkio ,,Dugne“ pastatymus; 1987 m. suteiktas Lietuvos liaudies artisto vardas; 1997 m. paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės premija;  2002 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu; 2005 m. tapo Klaipėdos kultūros magistru; 2010 m. įteikta ,,Padėkos kaukė“ už nuopelnus Lietuvos teatrui; 2014 m. apdovanotas ,,Auksiniu scenos kryžiumi“ už kūrybos indėlį į teatro meną ir viso gyvenimo nuopelnus; 2017 m. įteiktas ,,Mūzos“ apdovanojimas ir premija.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Povilas Gaidys pelnė laimėjimus ne kartą: 2011 m. Klaipėdos dramos teatro pastatymas ,,Oskaras ir ponia Rožė“ (dailininkas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Benhardas Calzonas) tapo ,,Žiūrovų simpatijų spektakliu“.

2013 m. ,,Geriausias festivalio režisierius“ − Povilas Gaidys už Klaipėdos dramos teatro spektaklį Peterio ir Valterio Marksų ,,Viskuo kaltas teatras“ (dailininkas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Jonas Jurkūnas), 2017 m. Povilas Gaidys − ,,Geriausias festivalio režisierius“ už ilgametį kūrybos indėlį į teatro meną ir spektaklio ,,Elzės žemė“ pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę režisūrą Klaipėdos dramos teatre (dailininkas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis).

Visai malonu priimti festivalio prizą … Nuotraukoje Povilas Gaidys
Aidas Giniotis su 2018 –ųjų metų Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų  festivalio prizais

Aidas Giniotis

Mes buvome pirmasis nepriklausomas Lietuvos teatras. Leidome sau, ko neleido kiti. Tuo metu kitų teatrų kontekste mes turbūt atrodėme ir juokingai, ir kvailai. Taip jautėmės ir patys. Bet tai buvo vienintelė juridinė forma, po kuria galėjome pasislėpti. Galbūt dėl to ir atsirado toks keistuoliškas žanras ir požiūris – su džiaugsmu ir su ironija – į visą gyvenimą, − prisimena ,,Keistuolių teatro“ įkūrėjas ir režisierius Aidas Giniotis. – Į Baltijos kelią mes – Keistuoliai – lėkėme. Stovėjome Širvintų pusėje. Tai buvo be galo didelis dvasinis pakilimas. Visų Lietuvos žmonių. Kūrėjų taip pat.<…> Teatro menininkai pagaliau įgavo laisvę kalbėti.

(,,Aidas Giniotis apie ,,Keistuolių teatro“ susikūrimą: ,,Atrodėme kvailai“, 15min.lt)

Režisierius Aidas Giniotis yra režisavęs (kai kuriuose ir vaidinęs) per 50 teatro ir kino kūrinių. Už aktyvią kultūrinę  veiklą 2005 m., 2006 m. ir 2008 m. apdovanotas ,,Auksiniu scenos kryžiumi“; 2010 m. – LR Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2016 m. jam įteiktas ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2013 m. ,,Geriausias nacionalinės tematikos spektaklis“ − Aido Giniočio  ,,Atviro rato“  pastatymas ,,Lietaus žemė“.  2018 m. režisierius  Aidas Giniotis komisijos sprendimu laimėjo apdovanojimą ,,Geriausias festivalio režisierius“ ir pelnė  žiūrovų simpatijas už spektaklį ,,Riešutų duona“ pagal Sauliaus Šaltenio apysaką (scenografė – Ramunė Skrebūnaitė, režisieriaus asistentas – Matas Pranskevičius). Per festivalio dešimtmetį varėniškiai galėjo stebėti 6 Aido Giniočio pastatytus spektaklius.

Aidas  Giniotis vėl nustebino… Jo režisuotas ,,Varnas“  2015 m. tapo ,,Žiūrovų spektakliu“

Aidas Giniotis teigia išpažįstąs tokį teatrą, ,,kuriame pagrindinis partneris – žiūrovas. Ir jeigu jis supranta tavo kalbą, tai ir yra didžiausia dovana. Dalios Tamulevičiūtės festivalis suteikia tam tikrą simbolinę reikšmę, kuri pakylėja žiūrovą ir aktorių virš geografinio ir prestižinio suvokimo“.

Aidas Giniotis su 2018 –ųjų metų Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų  festivalio prizais

Kirilas Glušajevas

Improvizacija be žiūrovo  neįmanoma, todėl jo vaidmuo yra vienas svarbiausių. Improvizacija ir yra unikali tuo,  kad jos neįmanoma pakartoti ir iš anksto paruošti. Galima paruošti savo kūnus ir smegenis, bet neįmanoma paruošti to, kas įvyks ant scenos. Jeigu klasikiniame dramos teatre spektaklio turinys iš esmės yra kuriamas, atsispiriant nuo teksto, kurį kažkada parašė dramaturgas, o aktoriai vaidina jau sukurtus personažus ir scenoje vykstantys veiksmai byloja apie kažkada jau įvykusią istoriją, tai improvizacija veikia visiškai kitaip. Pirmiausia, visas jos turinys yra kuriamas, atsispiriant nuo žiūrovų atsineštų inspiracijų. Antra, improvizatorius personažą kuria, remdamasis savo patirtimi, žiniomis bei vaizduote. Trečia, improvizacijos spektaklio dėmesio objektas ir yra komunikacija bei magija, kuri vyksta čia ir  dabar tarp improvizatoriaus ir žiūrovo. Improvizacijos teatrą mes matome kaip žaidimą, kuris pats tampa turiniu.

(,,Kirilas Glušajevas: gyvenimas yra nuostabus, jei patiriame penkias būsenas“, diena.lt)

Kirilas Glušajevas 2008 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dalyvauja vienintelio improvizacijos teatro Lietuvoje ,,Kitas kampas“ veikloje nuo pat įkūrimo, o nuo 2015 m. yra to teatro meno vadovas. Teatrinę improvizaciją dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kaip kviestinis specialistas. Nuo 2017 m. yra kūrybinės dalies vadovas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (pagal VIKIPEDIJĄ).

2014 m. buvo apdovanotas nominacijoje ,,Festivalio atradimas“ Tarptautiniame teatro festivalyje ,,Baltijskij dom“ Sankt Peterburge. 2019 m. COM∙MEDIA festivalyje žiūrovų simpatijas pelnė Kirilo Glušajevo sukurtas spektaklis ,,Nuostabūs dalykai“.

Apdovanojama  Birutė Kapustinskaitė, kurios pjesę ,,Terapijos“ režisavo Kirilas Glušajevas.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje ,,Žiūrovų spektakliu“ tapo Kirilo Glušajevo režisuotas pastatymas ,,Terapijos“ (pjesės autorė – Birutė Kapustinskaitė, dailininkas – Antanas Dubra, kostiumų dailininkė −  Marija Zalensaitė, kompozitoriai – Tomas Stirna, Ignas Juzokas, vaizdo instaliacijos Vismantės Ruzgaitės, garso ir vaizdo montažas Igno Juzoko ir Arno Jasalinio). Pats režisierius apdovanotas specialiu festivalio diplomu ,,Už puikų aktorių ansamblį spektaklyje ,,Terapijos“ OKT teatre“.

Režisierius  Cezaris Graužinis

Cezaris Graužinis

Režisieriaus veikloje labai stiprus atsakomybės imperatyvas. Bet kentėti ir kitus kankinti yra kvailas darbo  metodas. Repeticijoje geriau pajuokauti nei imti versti negatyvų šlamštą iš savęs. Kur jį išvertei, ten jis ir liks – scenoje, spektaklyje. Teatre repeticijų etika tiesiogiai nulemia rezultato estetiką. O kaip gali garantuoti gerą etiką, jei pats konfliktuoji su savim, su aplinka ir nesugebi susivaldyti?<…> Nepriimu isteriškos kūrėjų saviraiškos. Net apie savo įniršį, baimę, vienatvę juk gali kalbėti ramiai. Ir net su humoru. Tema dėl to tik sustiprės.<…> Aš pastaruoju metu imu analizuoti džiaugsmą, būties džiaugsmą. Kas tai yra? Manau, kad tik teatre galima išnagrinėti ir aptikti džiaugsmo mechanizmus, jo struktūrą, jei tokia yra. Džiaugsmo fenomenas, džiaugsmas kaip tema man atrodo pati giliausia.

(,,Cezaris Graužinis: mane domina džiaugsmo struktūra“, Vaidas Jauniškis, menufaktura.lt)

Cezaris Graužinis – Lietuvos teatro režisierius ir pedagogas nuo 1989 metų. Yra sukūręs per 50 įvairių spektaklių.  Jis dirba ir užsienio teatruose – Graikijos, Suomijos, Švedijos ir kt. Teatrinė Cezario Graužinio veikla aukštai įvertinta: 2004 m. − ,,Auksinis scenos kryžius“ Metų debiuto nominacijoje už spektaklį ,,Arabiška naktis“, 2011 m. − ,,Auksinis scenos kryžius“ Nacionalinės dramaturgijos pastatymo nominacijoje už spektaklį ,,Nutolę toliai“,  2011m. − ,,Boriso Dauguviečio auskaras“ už Lietuvos ir Europos teatro tapatybės paieškas. Ir kiti Lietuvos bei užsienio šalių apdovanojimai.

Tamošių Bekepurį suvaidinęs aktorius Paulius Čižinauskas. Jo rankose − prizas ,,Žiūrovų spektaklis“

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Cezaris Graužinis apdovanotas 2016 m. ,,Už talentingiausią lietuvių klasikos interpretaciją festivalyje“ −  ,,Cezario grupės“  spektaklis „Tamošius Bekepuris“ pagal Kazį Binkį. Tais pačiais metais ,,Tamošius Bekepuris“ pelnė ir ,,Žiūrovų spektaklio“ titulą.

Gretos Skaraitienės – Fotobanko nuotr.

Agnius Jankevičius

Visi sako, kad ieško savo vietos gyvenime. Aš jaučiuosi savo vietoje tada, kada jaučiu, kad duodu visokeriopą naudą kitiems. Ir kūryboje man svarbu analizuoti žmogaus naudingumo faktorių. Visa kita – socialinė, politinė terpė – tik įrankiai. Tu naudoji tai kaip įrankį, bandydamas prisibelsti iki žmogaus ir galų gale paklausti, koks jo vardas, kas yra jo tėvas ir motina. Nes man tai yra kur kas svarbiau…

(,,Agnius Jankevičius: ,,Man svarbiausia būti naudingam kitam“, D. Dementavičiiūtė-Stankuvienė, Bernardinai.lt)

Režisierius Agnius Jankevičius yra sukūręs per 50 teatro meno darbų, dalyvavęs keliolikoje tarptautinių festivalių. Jo veikla įvertinta įvairaus lygio apdovanojimais. 2001 m. režisieriui  įteiktas prizas ,,Už geriausią režisūrąBrno teatro mokyklų festivalyje už spektaklį  ,,Užribis“; 2008 m. − prizas ,,Už naujų formų paieškas“ 30-ajame ,,Lietuvos teatrų pavasario“ festivalyje už spektaklį ,,A – visa kita“ ir ,,Auksinis scenos kryžius“ už spektaklį ,,Izadora“; 2010 m. − ,,Krištolinis frontonas“ III tarptautiniame festivalyje TEATRAS.ČECHOVAS.JALTA Ukrainoje už skvarbų humanizmo ir gailestingumo idėjų įkūnijimą spektaklyje ,,Prakeikta meilė“; 2011 m. − ,,Fortūna“ už spektaklio Daniel Danis ,,Akmenų pelenai“  režisūrą;  2014 m. įteiktas ,,Boriso Dauguviečio auskaras“ už naujų sceninės raiškos formų paieškas; 2017 m. Agnius Jankevičius apdovanotas ,,Fortūna“ už spektaklių ,,Maištas“ ir ,,DreamWorks“ režisūrą. Ir kiti  Lietuvos bei užsienio šalių apdovanojimai. 

Agnius Jankevičius (dešinėje)  su spektaklio ,,Šventė“ aktorių trupe

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje režisierius Agnius Jankevičius 2010 m.   apdovanotas prizu ,,Geriausias festivalio spektaklis“ už Mariaus Macevičiaus −,,Prakeikta meilė“ pagal Pavelo Sanajevo apysaką ,,Palaidokite mane už grindjuostės“ (scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė, režisieriaus asistentė – Liubov Timochova, Lietuvos rusų dramos teatras) ir  2011 m. prizu ,,Už geriausią režisūrą“ – Kauno valstybinis dramos teatro spektaklis Daniel Danis ,,Akmenų pelenai“ (scenografė – Laura Luišaitytė ). 

Varėnos KC archyvo nuotr.

Dainius Kazlauskas

Tas žmogus yra laimingas, kuris niekam nieko neskolingas. O kas tai yra skola? Čia galvoje turiu ne pinigus. Neskolingas žmogus yra laisvas, jis yra laisvas rinktis. Anot religijos, laisvas pasirinkimas yra Dievo dovana. Nors būti išties laisvam nėra lengva, tačiau to siekti aš visiems linkiu. Ir sau linkiu. Kai esi laisvas, viskas darosi paprasčiau – nereikia spręsti už kitą, nereikia kentėti už kitą. Kiekvienas pats pasirenka savo  kelią, o mano pareiga, kuomet statau spektaklį ar kuriu vaidmenį, nėra išmokyti ar išgydyti. Savo baobabus reikia rautis pačiam, ir tas, kuris raunasi baobabus, traukia kitus tokius, kurie raunasi baobabus. Bendrauti su bendraminčiais yra lengviau negu su tais, kurie yra apsileidę. Čia yra kiekvieno žmogaus atsakomybė už savo, bet ne už kito gyvenimą. Vadinasi, ir ne mano atsakomybė yra žiūrovų gyvenimus taisyti arba tvarkyti. Aš tiesiog noriu suteikti galimybę žiūrovui pačiam prisiimti atsakomybę. Tai yra priežastis, kodėl ,,Karo dieve“ aš nusprendžiau nieko neteigti. Išvadas pasidaryti paliksiu pačiam žiūrovui.

(,,Režisierius ir aktorius Dainius Kazlauskas: laimingas tas žmogus, kuris niekam neskolingas“, veidas.lt)

Dainius Kazlauskas, kaip aktorius ir režisierius, yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse bei JAV. Jis Lietuvoje apdovanotas ,Auksiniu scenos kryžiumi“ ir ,,Sidabrine gerve“ .

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2013 m. „Žiūrovų spektakliu“ tapo Dainiaus Kazlausko režisuota drama  Leonardo Geršo „Laisvi drugeliai“ (vertė Vilija Grigonytė, scenografė, kostiumų dailininkė – Indrė Pačėsaitė, muzika Manto Jankavičiaus, Igno Juzoko, Romano Klimčiausko, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras).

Aktorius, režisierius Rolandas Kazlas

Rolandas Kazlas

Teatras turi būtinai rasti kontaktą su savo laiku. Jeigu dar dailininkas, kompozitorius ar rašytojas nesėkmės atveju gali turėti vilties, jog jų kūriniai bus atrasti ir pripažinti po šimto ar daugiau  metų, teatras tokios prabangos neturi. Spektaklis turi suskambėti iškart, kitaip jis pasmerktas. Kiekvieną kartą žiūrovas, pirkdamas bilietą, tikisi išvysti kažką nepaprasta, nekasdieniška, tai,  kas pranoksta buitį. Ir kūrėjo užduotis – jo viltis pateisinti. Daryk, ką nori, verskis per galvą, bet per tas dvi-tris valandas žiūrovas turi prieš tave kapituliuoti ir dėkoti už savo pralaimėjimą, to jis ir atėjo – būti nugalėtas meno.

(,,Rolandas Kazlas švenčia 50-metį“, Bernardinai.lt)

Rolandas Kazlas − Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius, režisierius, lietuvių literatūros klasikos propaguotojas. Žymiausieji apdovanojimai: 2007 m. − ,,Auksinis scenos kryžius“   ,,Geriausiam metų aktoriui“, 2008 m. − ,,Auksinis scenos kryžius“ ,,Geriausiam dramos aktoriui“, 2009 m. – festivalio ,,Lietuvos teatrų pavasaris“ geriausias Mažosios scenos režisierius už monospektaklį ,,Geležis ir sidabras“, 2009 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija ,,Už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą“, 2010 m. – Kauno profesionalaus teatro kūrėjų apdovanojimas ,,Fortūna“ už kūrybingą partnerystę, 2014 m. – Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

Rolandas Kazlas 2019 m. festivalyje − ,,Geriausias antraplanio vaidmens aktorius“

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Rolandas Kazlas apdovanotas ir kaip geriausias režisierius, ir kaip geriausias aktorius. 2012 m. tapo ,,Geriausias festivalio aktorius“ už  monospektaklį  ,,Geležis ir sidabras“ pagal poeto Vlado Šimkaus eiles; 2014 m.  ,,Geriausias festivalio spektaklis“ − fantazija apie Kristijoną Donelaitį ,,Ne pagal šio pasaulio madą“ (inscenizacijos autorius, režisierius ir aktorius − Rolandas Kazlas); 2016 m. ,,Geriausiu festivalio spektakliu“  pripažintas pastatymas ,,Atrask mane“ (Rolandas Kazlas −  inscenizacijos autorius, režisierius ir aktorius, dailininkė – Neringa Keršulytė); 2019 m. prizas ,,Geriausias antrojo plano vaidmens aktorius“ atiteko Rolandui Kazlui už pastoriaus Gregorijaus vaidmenį Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklyje „Daktaras Glasas“ (rež. Rolandas Kazlas, dailininkė scenografė – Neringa Keršulytė).

Arvydui Lebeliūnui − prizas už ,,Geriausią spektaklį vaikams“. Kairėje – Varėnos vicemeras Giedrius Samulevičius, centre – Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė.

Arvydas Lebeliūnas

Kūrybinės terapijos idėją, parsivežtą iš Kanados, Lietuvoje įgyvendins šeimyninis talentų tandemas – A. Lebeliūnas ir D. Lebeliūnaitė (2014, alkas.lt). Teatro terapijoje nesieksiu išmokyti žmonių vaidybos, o pasitelkiant  aktorinio meistriškumo įrankius, per savo  pačių patirtis, nuotaikas, mintis ir intuicijas bandysime priimti mus supantį pasaulį. Vienas iš esminių teatro terapijos tikslų – pažinti, kas tu esi, ir tuomet atsikratyti dalykų, kurie trukdo tau  atsiskleisti – kompleksų, baimių, manymo,  kad kažko nesugebi. Labai daug supratimo apie save mes atsinešame iš vaikystės – vieni buvo skatinami atrasti pasaulį, kiti priešingai − girdėjo apie savo ribotumą, tačiau visi mes tik patys galime išaugti iš vaikystės  kompleksų.

(,,Režisierius A. Lebeliūnas: teatro terapija moko valdyti jausmus“, Rūta Mykolaitytė, tv3.lt)

Režisierius Arvydas Lebeliūnas jau 30 metų dirba įvairiuose Lietuvos teatruose, yra režisavęs apie 70 spektaklių. Kaip produktyviai kuriantį režisierių Arvydą Lebeliūną  įvardijo ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus, o Šiaulių bankas apdovanojo savo įsteigtu prizu už pelną nešančių spektaklių pastatymus. Rokiškio profesionalių teatrų festivalyje ,,Vaidiname žemdirbiams“ spektaklis ,,Kaštonė“ pagal Antono Čechovo pjesę buvo pripažintas ,,Geriausiu spektakliu vaikams“. Lietuvos teatrų festivalyje ,,Tegyvuoja komedija“ (Alytus) prizu ,,Geriausias spektaklis“ įvertintas  Marselio Panjolio ,,Duonkepio žmona“. Lietuvos profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalyje ,,Pakeleivingi 2019“ kaip ,,Ryškiausias festivalio spektaklis“ buvo apdovanotas ,,Pamatai iš Mindaugo pilies. Netikras akmuo“ pagal Mindaugo Valiuko pjesę ,,Kaip akmuo“. Tarptautiniame COM∙MEDIA festivalyje 2019 m. geriausio vaikų spektaklio vardas atiteko Arvydo Lebeliūno režisuotam spektakliui ,,Skrudžo gatvės angelai“. 

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2013 m. ,,Žiūrovų spektaklis“  − Arvydo Lebeliūno pastatytas Marselio Panjolio ,,Duonkepio žmona“ (dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Jonas Sakalauskas).

2019 m. ,,Geriausiu spektakliu vaikams“  buvo pripažintas Arvydo Lebeliūno režisuotas Daivos Čepauskaitės ,,Skrudžo gatvės angelai“ (kompozitorius – Jonas Sakalauskas, scenografas – Artūras Šimonis, režisieriaus asistentė – Alma Purvinytė).

Alytaus miesto teatro komanda 2019 m. festivalyje: iš kairės  režisierius Arvydas Lebeliūnas, teatro direktorė Inesa Pilvelytė, kompozitorius Jonas Sakalauskas, aktorius Sigitas Jakubauskas.
Režisierius Oskaras Koršunovas

Oskaras Koršunovas

Oskaras Koršunovas – režisierius, kuris rūpinasi, kad būtų suprastas visų žiūrovų, nepriklausomai nuo jo intelekto. Jo spektakliuose yra sluoksnis visiems žiūrovams. Jis veda už rankos paskui save. Yra režisierių, kurie užsiima savirealizacija, o Koršunovas nori,  kad teatras vyktų žiūrovų galvose, − ir tai ne kartą yra deklaravęs, − sako aktorius Darius Meškauskas.

(,,Režisierius Oskaras Koršunovas švenčia 50“, Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt)

Naivu būtų tikėtis čia surašyti tiek Lietuvos, tiek tarptautinius Oskaro Koršunovo veiklos įvertinimus bei apdovanojimus. Tad pateikiami tiktai keletas išskirtinių. 2002 m. − Europos teatrų sąjungos prizas už ,,Naująją teatro realybę“, taip pat įteikta LR nacionalinės   kultūros  ir meno premija; 2003 m. – Normandijos festivalio ,,Teatras regione“ geriausio režisieriaus apdovanojimas; Sarajevo festivalio MESS publikos prizas (2001 m.) ir kritikų prizas ,,Auksinė išlaisvinimo kaukė“ (2003 m.); 1995 m. ir 2000 m. − ,,Kristoforas“; 2004 m. – Vilniaus miesto Šv. Kristoforas už nuopelnus kultūrai; ,,Auksinis scenos kryžius“ – už geriausius sezono spektaklius 2004 m. ir 2011 m. − už spektaklio ,,Išvarymas“ režisūrą; Oskaras Koršunovas yra Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino ir Prancūzijos meno ir literatūros ordino kavalierius.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Oskaras Koršunovas, kaip ,,Geriausias festivalio režisierius“, apdovanotas 2 kartus: 2012 m. už OKT spektaklį ,,Dugne“ pagal Maksimą Gorkį (scenografija Dainiaus Leškevičiaus ir Oskaro Koršunovo, kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė, muzika Antano Jasenkos) ) ir 2014 m. už spektaklį Antono Čechovo ,,Žuvėdra“  (scenografija Oskaro Koršunovo, kostiumų dailininkė − Dovilė Gudačiauskaitė, muzika Antano Sodeikos, šviesų dailininkas, apšvietimo instaliacijos autorius − Eugenijus Sabaliauskas, videoprojekcijų autorė − Aurelija Maknytė, OKT/Vilniaus miesto teatras).

Birutė Mar − ,,Geriausia festivalio aktorė“ 2019 m. Prizą įteikia Varėnos savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas.

Birutė Mar

era justi laisvę keliauti, kurti, išbandyti save kitur. Bet po visų kelionių, festivalių man būna be galo gera sugrįžti į Lietuvą. Nors ,,savam krašte pranašu nebūsi“, kurti čia sudėtingiau ir finansine prasme, ir, to visai nenorėdama, vis tiek pradedi kažkam kliudyti – juk teatro menininkų rinka Lietuvoje maža, visi vienas su kitu konkuruoja. Bet vis tiek. Nors ir sunkiau, Vilniuje kurti gera. Prasminga ir atstovauti Lietuvai užsienio teatro festivaliuose – ten nuvažiavus galima sutikti įdomių žmonių, pasisemti minčių, savaip paaugti. Ir vėl grįžti. Viduje kažkas sako,  kad reikia grįžti. Tikriausiai siela žino, kur ir kada kiekvienam skirta būti. Svarbi man ir lietuvių kalba – scenos instrumentas. Esu aktorė, tad savąja kalba labiausiai ir giliausiai galiu pažadinti kitų emocijas, mintis.

(,,Birutė Mar: spektaklių herojai ateina patys“, Brigita Kulbytė, 7md.lt)

Birutė Mar (Marcinkevičiūtė) yra Lietuvos aktorė, režisierė, choreografė, poetė. Jos kūrybinis kelias įdomus ir sudėtingas. Menininkė nuolatos tobulinasi – dalyvavo bent 15 stažuotės ir meistriškumo kursų įvairiose šalyse: Airijoje, Anglijoje, Bulgarijoje, Danijoje, Graikijoje, Japonijoje, JAV, Kipre, Švedijoje, ir ne po vieną kartą. Režisavusi ar vaidinusi per 50 scenos meno kūrinių, išleidusi apie 10 savo poezijos bei prozos knygų arba rinkinių. Birutės Mar spektaklius stebėjo apie 40 pasaulio šalių teatro mylėtojai. Aktorės veikla įvertinta daugiau kaip 50 garbingų apdovanojimų Lietuvos ir tarptautiniuose teatrų renginiuose – tai festivalio laureatės vardai, ,,Grand prix“, įvairios premijos, I−III vietos,  komisijos bei žiūrovų prizai ir kt. 2018 m. Birutei Mar įteiktas LR valstybinis apdovanojimas – ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medalis. 2019 m. LR kultūros ministro įsakymu Birutės Mar bei jos bendraminčių įkurtas ,,Solo“ teatras pripažintas profesionaliojo scenos meno įstaiga.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Birutė Mar 2010 m. apdovanota ,,Už sėkmingiausią teatrinį eksperimentą“ – spektaklis ,,Unė“ (autorė, režisierė ir atlikėja −  Birutė Mar, dailininkai – Jolanta Rimkutė ir Dmitrijus Matvejevas, kompozitorius – Antanas Kučinskas, choreografė – Edita Stundytė, režisierės asistentė – Regina Garuolytė); 2018 m. režisierei įteiktas ,,Giminių prizas“ už ,,Solo“ teatro spektaklį apie lietuvių aktorę Moniką Mironaitę ,,Lietuviškoji Nora“  ir 2019 m. Birutė Mar tapo ,,Geriausia festivalio aktorė“ už vaidmenį ,,Solo“ teatro spektaklyje pagal Julie Otsuka romaną ,,Buda palėpėje“ (scenarijaus autorė, režisierė − Birutė Mar, choreografė, režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, video dailininkas – Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, muziką atlieka Egidijus Ališauskas, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdminaitė). Apie pastarąjį įvertinimą Birutė Mar atsiliepė taip: ,,Kurdama spektaklį, aš galvojau apie mūsų emigrantes moteris, todėl man labai brangus šis apdovanojimas.“ Varėnos publika galėjo stebėti penkis šios režisierės spektaklius.

Režisierius Vitalijus Mazūras. Varėnos KC archyvo nuotr.

Vitalijus Mazūras

Kuriu teatru. Iš bobutės pasakų. Iki šiol mintyse išlaikiau vaikystės reginį – sena gryčia, kažkokia juoda kamara, staklės, mestuvai… Aš vis iš ten imu. Ten randu visą pasaulį – sako Vitalijus Mazūras.

(,,Unikalus lietuvių lėlininkas Vitalijus Mazūras šiandien švenčia 85-metį“, Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt)

Manyje gyvena vaikas, ir aplinkiniai dažnai sako, kad kalbu kaip mažas vaikas ir elgiuosi kaip vaikas. O man patinka būti vaiku. Dabar to jau nesigėdiju, o anksčiau teko net ašarą nubraukti. Prisimenu, kai ar buvau jaunas, nuėjau su svarbiais reikalais į Kultūros ministeriją, kalbu apie rimtus dalykus, o jie man sako: ,,Tu kalbi kaip vaikas…“ O aš taip tada norėjau būti suaugęs ir rimtas… O  gal dar koks kipšiukas manyje gyvena? Gal dėl jo be vaikų gyventi  negaliu ir jiems kuriu teatrą – karpinių, šešėlių ir kaukių…

(Jūratė Urbšienė, Bernardinai.lt) 

Menininkas pastatė per 60 spektaklių, sukūrė kelias dešimtis scenografijų. Svarbiausi Vitalijaus Mazūro asmenybės ir kūrybos įvertinimai: 1986 m. – LTSR valstybinė premija, 1988 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1999 m. − ,,Kristoforo“ prizas, 2005 m. – ,,Auksinis scenos kryžius“ už indėlį į Lietuvos teatro kultūrą, 2008 m. – LR Vyriausybės premijos laureatas už kultūros ir meno nuopelnus Lietuvai, 2012 m. Vitalijui Mazūrui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2015 m. Vitalijus Mazūras − ,,Geriausias festivalio režisierius“ už Vilniaus ,,Lėlės“ teatro spektaklį ,,Spragtukas“ (scenarijaus autorius, režisierius ir dailininkas – Vitalijus Mazūras, kompozitorius – Faustas Latėnas, sceninio judesio režisierė – Sigita Mikalauskaitė). Vitalijaus Mazūro režisuotas ,,Spragtukas“ tapo ir ,,Geriausias spektaklis vaikams“ 2015 m. festivalyje  .

Prizas  už geriausią spektaklį vaikams įteiktas ,,Lėlės“ teatro vadovui Juozui Marcinkevičiui.
Varėnos kultūros centro archyvo nuotr.

Eimuntas Nekrošius 1952–2018

Dauguma menininkų pernelyg dažnai bando suteikti prasmę savo kūrybinėms orientacijoms, tuo tarpu reikėtų apeliuoti į menininko pareigą. Viena jos sudėtinių dalių – meilė ir nuoširdumas. Kas yra nuoširdumas? Nuoširdumas – tai ne vien tik asmeninė intuicija. Tai sugebėjimas priversti save visada būti geros formos, tai daugybės pareigų, kurias prisiimi pats prieš save, vykdymas, kad paskui  galėtum kažko laukti ir iš kitų.

(,,Eimuntas Nekrošius – atvirai: apie save, meilę ir kančią“, ,,Lietuvos rytas“, 2018)

Šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius per kūrybinį savo gyvenimo laikotarpį pastatė per 50 spektaklių ir pelnė dešimtis Lietuvos  bei tarptautinių apdovanojimų. Išskirtiniai žymiausieji šie: 1997 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1998 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis, 2001 m. – Lenkijos Ordino už nuopelnus Riterio kryžius, 2003 m. – Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius, 2015 m. – Italijos Respublikos Komandoro ordinas.

Šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus apdovanojimą priima jo sūnus scenografas Marius Nekrošius.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Eimuntas Nekrošius − ,,Geriausias festivalio režisierius“ 2019 m.  už spektaklį ,,Jobo knyga“ (scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva, muzika Leono Somovo, šviesų menininkas –  Audrius Jankauskas).

Režisierė Dalia Tamulevičiūtė.  Šeimos archyvo nuotr.

Dalia Tamulevičiūtė 1940−2010

Ar žmogus turi save mylėti? Tai būtina. Labai reikia kiekvienam žmogui mylėti save, pasitikėti savimi. Deja, pati nelabai moku save mylėti. Savimi džiaugtis man sunku. Sunkoka profesija. Nuolatinė graužatis, kad per mažai duodu… Aš nemoku džiaugtis padarytu darbu, pirmiausia matau savo klaidas. Neprisimenu, koks žymus dainininkas, paklaustas, kur slypi jo tokio didelio pasisekimo priežastis, yra sakęs: ,,Kai aš išeinu į sceną, įteigiu sau – tie žmonės, kurie sėdi salėje, taip mane myli!.. Visi, iki vieno! Tai artimiausi man žmonės!“ Štai taip reikia! Deja, ne visi sugebam… – sakė Dalia Tamulevičiūtė.

,,Geriausia festivalio režisierė“ 2010 m. festivalyješviesaus atminimo režisierė  Dalia Tamulevičiūtė, Valstybinime  jaunimo teatre pastačiusi spektaklį „Bausti negalima pasigailėti“. Režisierei skirtas prizas buvo įteiktas trims jos „auksinio dešimtuko“ studentams – Kristinai Kazlauskaitei, Daliai Storyk, Remigijui Vilkaičiui ir iškeliavo į Jaunimo teatrą.

Aktoriai – buvę Dalios Tamulevičiūtės mokiniai. Iš kairės Kristina Kazlauskaitė, Remigijus Vilkaitis ir Dalia Storyk.
Režisierius Jonas Vaitkus.

Jonas Vaitkus

Menas juk yra ir bitininko, ir kalvio, ir šaltkalvio, ir santechniko profesijose. Juk puikiai padarytas darbas turi kažkokio estetinio poveikio ir grožio, sukelia pagarbą. Kultūra – tai labai plati sąvoka, ji būtina, kad neatsirastų didelis atotrūkis tarp išsilavinusių žmonių ir turinčių paprastesnes profesijas. Vis tiek gamta ką nors suteikia ir įtraukia į savo lauką, joje matai didelius kontrastus, bet jie visi kartu – dera, kad ir kokie būtų žiaurūs. Net ir koks cunamis. Bet ir jis turi pozityvios, baisios užuominos. To negalima nematyti, nepriimti ir nesuvokti, koks esi efemeriškas šiame gyvenime.

(,,Jonas Vaitkus: dabar yra pats laikas“, Akvilė Melkūnaitė, Bernardinai.lt, 2018)

Režisierius Jonas Vaitkus yra pastatęs per 100 spektaklių. Jo kūrybinė veikla yra įvertinta daugybe apdovanojimų. Pateikiami nors keletas: 1987 m. – LTSR  valstybinė premija,1990 m. − ,,Scotam Fringe First Award“ Edinburgo Fringe festivalyje (Škotija),1990 m. −  ,,Auksinės vilnos“ prizas už geriausią muzikinį filmą tarptautiniame  festivalyje Tbilisyje,1996 m. − ,,Kristoforas“ Lietuvos geriausiam metų režisieriui, 2003 m. – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, 2007 m. − ,,Auksinis scenos kryžius“ geriausiam teatrinio sezono režisieriui, 2008 m. − ,,Auksinis scenos kryžius“ geriausiam metų režisieriui, 2010 m. pripažintas geriausiu nacionalinės dramaturgijos festivalio ,,Versmė“ režisieriumi, 2011 m. − geriausias Baltijos šalių festivalio režisierius, 2013 m. − ,,Auksinis scenos kryžius“ už spektaklio ,,Eglutė pas Ivanovus“ režisūrą. 

Susitikimas festivalyje. Iš dešinės režisierius Jonas Vaitkus, Varėnos kultūros skyriaus  vedėja Regina Svirskienė, LNKC teatro poskyrio vadovė Irena Maciulevičienė.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje ,,Žiūrovų spektakliai“: 2010 m. Jono Vaitkaus režisuotas Gintaro Grajausko ,,Mergaitė, kurios bijojo dievas“ (scenografas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Gintaras Kizevičius) ir 2014 m. − impresija ,,Nebylys“ pagal Juozo Tumo-Vaižganto to paties pavadinimo apysaką (režisierius-statytojas, inscenizacijos autorius – Jonas Vaitkus, režisierius – Tomas Jašinskas, scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Algirdas  Martinaitis, scenos judesio režisierė – Lina Šimkienė); už pastatymą ,,Nebylys“ Jonas Vaitkus 2014 m. buvo apdovanotas ir Dalios Tamulevičiūtės artimųjų sukurtu ,,Giminių prizu“.

Festivalio uždarymo šventėje Gediminas Pranckūnas.

2010 m. prizą ,,Žiūrovų spektaklis“ už pastatymą Gintaro Grajausko ,,Mergaitė, kurios bijojo dievas“ priėmė jau šviesaus atminimo Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas.

Festivalio sklaida

Festivalio sklaida