Varėniškius, kultūrinės veiklos atstovus, ypač nudžiugino publikos sprendimai: spektaklių pasirinkimas retsykiais būna labai netikėtas dėl publikos gebėjimo gana profesionaliai vertinti. Sceninis chaosas (apmaudu, bet buvo ir tokių) nepatraukė didesnio dėmesio – žiūrovų pasirinktais tapo profesionaliai atliktų vaidmenų, sugestyviai pasakyto žodžio meistrų spektakliai. Tą liudija 2019 m. publikos įvertintas kaip geriausias spektaklis ,,Terapijos“ (Oskaro Koršunovo teatras, režisierius – Kirilas Glušajevas): visas apipavidalinimas labai kuklus, todėl turėjo būti ypatingai stipri kalbėjimo įtaiga, jeigu pastatymą žiūrovai matė kaip išskirtinį.   

,,Taip, dvasingi spektakliai palieka stiprų įspūdį. Yra

 lankytojų, kurie nori matyti festivalio visumą, lyginti pasirodymus. Pavyzdžiui, 2016 m. tiesiog nustebino žiūrovų balsavimo rezultatai – kaip geriausius pasirinko šiuos spektaklius: 1) Kazio Binkio poemos ,,Tamošius Bekepuris“ interpretaciją (rež. Cezaris Graužinis), 2) Klaipėdos dramos teatro pristatytą Augusto Strindbergo dramą ,,Tėvas“ (rež. Mara Kimelė) ir 3) Rolando Kazlo režisuotą spektaklį ,,Atrask mane“ (inscenizacijos autorius − Rolandas Kazlas). Taigi žiūrovas tapo pakankamai įžvalgus, nuovokus“, − sako Kultūros ir sporto skyriaus patarėja Regina Svirskienė. 

Buvęs rajono meras Vidas Mikalauskas išsakė irgi panašią mintį:  ,,Šiuo metu džiaugiuosi tuo, kad išaugo žiūrovas – salė beveik visada pilna, dažnai trūksta bilietų.  Varėnos kultūros centras jau turi gana išprususią publiką, nuo kurios  priklausys ir festivalio ateitis.“

Festivalio nominacijų komisijos pirmininkas Algimantas Pociūnas: ,,Išaugo žiūrovas. Kultūros centro fojė daug afišų, reklamuojančių popmuzikos koncertus, šou  pasirodymus, bet jis ateina į teatrą, kaip į kitos rūšies renginį, – ne atsipalaiduoti, o būti kartu, dalyvauti veiksme ir vyksme; tapo reiklesnis, atsargesnis, pasirinkdamas spektaklį. Kai kurie teatrai jau turi savo gerbėjus, yra laukiami. Taigi Varėnos žiūrovas ne viską priima, ir čia teatro pasirodymas – jau tarsi pasitikrinimas.“

Spektakliai, kuriuos pasirinko publika per visą festivalio dešimtmetį:           

2010 m. – Klaipėdos dramos teatro spektaklis Gintaro Grajausko Mergaitė, kurios bijojo dievas (rež. Jonas Vaitkus);

2011 m. – Klaipėdos dramos teatro spektaklis Eriko Emanuelio Šmito Oskaras ir ponia Rožė (rež. Povilas Gaidys);

2012 m. – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis  Leonardo Geršo Laisvi Drugeliai (rež. Dainius Kazlauskas);

2013 m. – Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis Marselio Panjolio Duonkepio žmona (rež.  Arvydas Lebeliūnas);

2014 m. − Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis-impresija  Nebylys pagal Juozo-Tumo Vaižganto to paties pavadinimo apysaką (režisierius statytojas ir inscenizacijos autorius − Jonas Vaitkus);

2015 m. − ,,Keistuolių teatro“ spektaklis (Carlo Gozzi commedia dell‘arte) Varnas (rež. Aidas Giniotis); 

2016 m. − ,,Cezario grupės“ spektaklis pagal Kazio Binkio poemą Tamošius Bekepuris (rež. Cezaris Graužinis);

2017 m. – Klaipėdos dramos teatro spektaklis  Elzės žemė pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę  (rež. Povilas Gaidys);

2018 m.  ,,Keistuolių teatro“ spektaklis Riešutų duona pagal Sauliaus Šaltenio apysaką (rež. Aidas Giniotis);

2019 m. − Oskaro Koršunovo teatro spektaklis Terapijos pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę (rež. Kirilas Glušajevas). 

Daugiau kokių nors argumentų ar komentarų turbūt ir nereikia, turint omenyje,  kad per šį festivalio dešimtmetį savo darbus pristatė per 100 režisierių. Rinktis tikrai buvo iš ko, tačiau ką mes matome?

 Po 2 kartus žiūrovai pasirinko Jono Vaitkaus, Povilo Gaidžio, Aido Giniočio režisūrą(!) – tų kūrėjų, kurie turi didžiulę patirtį, yra pelnę po keliolika (arba kelias dešimtis) respublikinio ir tarptautinio lygmens apdovanojimų.

Užsienio menininkų įnašas

Vienas Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio požymis, kurį derėtų paminėti, nėra išskirtinis, bet svarbus:  varėniškiai galėjo susitikti su kitų kraštų režisieriais bei pačiais artistais − per tarpininkus, lyg pro rakto skylutę, žvilgtelėti ir į kitų šalių menininkų darbus.

2011 m. Rygos Dailės teatro meno vadovas dailininkas Martinšas Vilkarsis sukūrė scenografiją Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektakliui Germano Grekovo ,,Hanana, kelkis ir eik“ (rež. Rolandas Augustinas Atkočiūnas).

2013 m. Vilniaus valstybinio mažojo teatro spektaklį ,,Trio“ pagal Israelos Margalit pjesę pastatė Vengrijos režisierius Peteris Galambosas. 

2013 m. Valstybiniame jaunimo teatre spektaklį ,,Juoko akademija“ režisavo Samaros teatro vadovas Viačeslavas Gvozdkovas, kurį pasikvietė Vilniaus jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas, nors ir pačiam tikrai netrūksta išradingumo ir režisūrinių vingrybių išmanymo.

Viačeslavas Aleksejevičius Gvozdkovas

,,Aš nerašau ateities kartoms. Rašau dabartinei publikai. Komedija – nepaprastai sudėtingas, įvairialypis žanras, reikalaujantis iš rašytojo ypatingo pastabumo. Jeigu nueisite į zoologijos sodą, visada juoksitės iš beždžionių, o kur kas mažiau iš meškų. Niekada nesijuoksite iš vėžio ar gyvatės. Mes juokiamės iš tų, kurie panašūs į mus“,− teigia Koki Mitani. ,,Juoko akademija“ – vienas populiariausių Mitani kūrinių. <…> Lietuviai dar nėra pamiršę, ką reiškia prieš kelis dešimtmečius galioję griežti sovietinės cenzūros reikalavimai. Absurdiški apribojimai priversdavo meno kūrėjus taisyti, keisti ir kitaip ,,darkyti“ savo darbus, kol šie atitikdavo norimo idealo normas. Viena tokių istorijų, tiesa, nutikusi Japonijoje, ir pasakojama ,,Juoko akademijoje“.

(,,Jaunimo teatro premjeroje – žymiausia japonų komedija“, Bernardinai.lt)

Samaros akademinis teatras. Interneto nuotr.

Koki Mitani komediją ,,Juoko akademija“ Jaunimo teatre režisavo Viačeslavas Aleksejevičius Gvozdkovas, generalinis Samaros akademinio teatro direktorius. Jis plačiai žinomas kaip keliaujantis režisierius, 20 metų kūręs spektaklius skirtinguose pasaulio teatruose. Viačeslavas Gvozdkovas ilgą laiką buvo teatrų festivalio ,,Baltijskij dom“ organizatorius  ir vertinimo komisijos narys. 2009 m. buvo nominuotas ,,Auksinės kaukės“ apdovanojimui už geriausią metų režisūrinį darbą. Viačeslavas  Gvozdkovas – didelės patirties menininkas.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2013 m. ,,Geriausias festivalio spektaklis“ tapo Viačeslavo Gvozdkovo režisuotas Valstybinio jaunimo teatro pastatymas Koki Mitani ,,Juoko akademija“ (scenografas ir kostiumų dailininkas – Vladimiras Fireris).

***** 

2014 m. gražus lietuvių  bendradarbiavimas su kaimynais latviais. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis ,,Barikados“ sukurtas su jaunais Latvijos teatralais: režisavo Valteris Sῑlis, tekstą kūrė Janis Balodis su lietuvių dramaturge Goda Dapšyte, dailininkė − latvė Ieva Kaulina. 

 2015 m. ,,Auros“ spektaklyje ,,Padaryk iš manęs jungiklį“ šokio meną parodė keturių šalių atstovai: Ema Nedobežkina, Francesco Dalmasso (Italijos), Anna Karen Gonzalez, Huesca, Israel Ismael Infante Salazar – Meksikos, Kyrie Oda – Japonijos, Niels Claes – Belgijos.

2015 m. Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis Ivano Vyrypajevo ,,Dreamworks“ pastatymo atžvilgiu tarptautinis: režisierius − Georgijus Surkovas (Latvija), dailininkė − Dacė Sloka (Latvija), kostiumų dailininkė − Marika Džulė (Latvija), muzika kompozitoriaus Armano Guščiano (Rusija).

2017 m. festivalio žiūrovų stebėtą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį ,,Karas dar neprasidėjo“ pastatė režisierius Tomasz Leszczynski (Lenkija).

2017 m. Lietuvos rusų dramos spektakliui ,,Pigmalionas“ scenografiją kūrė dailininkė iš Gruzijos Nino Kitia – tai toje šalyje užsimezgusios  menininkių pažinties vaisius: pastatymo režisierė Linda Urbona Valstybiniame Gruzijos Šota Rustaveli teatro ir kino universitete įgijo teatro režisūros magistro laipsnį. 

2018 m. žymi Latvijos režisierė Mara  Kimelė pastatė Augusto Strindbergo dramą ,,Tėvas“ Klaipėdos dramos teatre. 

Režisierė Mara Kimelė (dešinėje) su aktoriais Dariumi Meškausku ir Aldona Bendoriūte. Klaipėdos dramos teatro nuotr.

Aš labai mėgstu savarankiškus aktorius, tačiau nemėgstu išgalvotų racionalių triukų. O teatras gali atkurti realų laiką ir realius žmogaus pojūčius, ir tai labai vertinga, nes tai – gyvas menas. Teatre svarbiausia gyvas žmogus scenoje. Pridursiu, kad man labai patinka statyti stiprių autorių pjeses. Gal dėl to, kad esu moteris. Juokaudama visada sakau, kad geriausiai jaučiuosi genijų draugijoje, ir tai išties puiku. Jie tokie stulbinami ir taip puiku su jais bendrauti!.. Tai juk asmeninis bendravimas per jų pjeses. Jie ten absoliučiai gyvi.

(,,M. Kimelė: geriausiai jaučiuosi genijų draugijoje“, Valentina Žigienė, DIENA.lt)

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2018 m. žiūrovai stebėjo Maros Kimelės sukurtą spektaklį ,,Tėvas“ pagal Augusto Strindbergo dramą. Šis pastatymas pelnė prizą ,,Geriausias festivalio spektaklis“ (scenografas − Reinis Suchanovs, kostiumų dailininkė − Baiba Litina, šviesų dailininkas – Mantvydas Poškus, režisierės asistentas – Vaidas Jočys).

Apdovanojimą priima Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juocys.

Be abejo, būtų įdomu pamatyti daugiau spektaklių, kuriuos nuo pradžios iki galo yra sukūrę kurios nors šalies meno atstovai savo teatruose

Kas žino, gal Varėnos festivalis plėsis ir ta kryptimi. Ypač įdomu dėl palyginimo su tautine teatrine patirtimi. Juolab išgirdus tokius ir panašius komentarus: ,,Vieną vakarą nuėjo pažiūrėti spektaklio (Londone – aut.) pagal apdovanojimų pelniusią Davido Mameto pjesę ,,Oleanna“. Žiūrėdamas galvojo, kad pats taip blogai tikrai nevaidintų. ,,Ir manyje kažkas sukilo. <…> Ir iš karto priėmiau sprendimą: aš čia daugiau nebūsiu.“ (,,Vytautas Anužis ir jį kūrę vaidmenys“)  

Gal Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis pribrendo tapti tarptautiniu? Ar pakaks varėniškiams motyvacijos  ir drąsos žengti į tarptautinio renginio statusą?