Kalba apie užsklandą būtų dviem aspektais. Pirmiausia kaip apie baigiamąjį renginio ar jo dalies puošiamąjį akcentą – vaizdo projekciją. Festivalio užsklandos tikrai patraũklios šviesos efektais, įdomios, informatyvios, dažnai susietos su režisierės Dalios Tamulevičiūtės būtimi, su Dzūkijos peizažais, žmonių gyvenimo būdu, etnokultūros pavyzdžiais. Kitas atvejis – tai festivalio apžvalgos paskutinis skyrius, apimantis Varėnos kultūros centro indėlį į festivalio sėkmę, kitaip tariant, puošni puokštė veiklos žmonių, dažniausiai irgi liekančių ,,už kadro“. Tiksliau – apie komandą, iš esmės dirbančią tų namų svečiams, t. y. atlikėjams ir publikai.
Varėnos kultūros centro komanda festivalyje
Dažnai po įvairių iškilmių, švenčių žiniasklaida informuoja, aptarinėja dalyvių aprangą, šventės stilių, dizainerių indėlį. Ne išimtis – ir Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis.
Koks jo įvaizdis? Kas kūrė stilių ir įspūdį erdvės, kuri kaskart pasitikdavo ir išlydėdavo žiūrovus bei spektaklių kūrėjus, rūpinosi aplinka, kad visi gerai jaustųsi?
Varėnos kultūros centro šeimininkė. Festivalio sąlygomis 2010 m. pradėjo rūpintis Varėnos KC direktorė Marytė Stoškutė ir atsakingai pareigas ėjo šešerius metus. Klausimas jai buvo prieš keletą metų?
Jūs nuolat sukatės šitoje veiklos sferoje, ir rodos, kad jūsų nėra – mažai kada pasirodote per renginius. Kur jūs būnate?
Kaip čia pasakius? Juk aš – šitų namų šeimininkė, rūpi man viskas, privalau viską matyti, viską žinoti. Gal kai kam atrodo – aš direktorė ir atsilošus sėdžiu, žiūriu spektaklį, klausau dainininkų? Ne. Mes viską darom kartu. Kaip kumštis mūsų kolektyvas.
Ar galėčiau teigti, kad jūs visi čia kaip šeima ?
Taip. Man − tai tikrai kaip šeima: aš neskirstau žmonių į svarbius ir svarbesnius, visi reikalingi, visi pagerbti, jei to nusipelnė. Bet visgi atsakinga tai aš, o jei esi atsakingas, tai ir turi būti poste. Pamiršusi savo pareigą, negalėčiau nieko gera nei tikėtis, nei laukti iš kitų.
Marytė Stoškutė (kairėje) su aktore Kristina Andrejauskaite,
Nuo 2019 m. Varėnos KC vadovė – l. e. p. Miglita Kašėtienė.
Miglita Kašėtienė su kolegėmis. Iš kairės Ranunė Butkienė, Miglita Kašėtienė, Monika Skamarakienė ir Judita Ikasalienė.
Miglita Kašėtienė pasakoja: ,,Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis yra metų renginys mūsų kultūros centre. Ne vien dėl apimties ar svarbos, bet ir dėl to, kokio lygmens jis yra šiandien, − dalis komandos iš tiesų dirba visus metus. Kaskart, užsivėrus festivalio durims, mes pradedame galvoti, ką naujo galime pasiūlyti kitąmet.
Dažnai festivalyje daugiau nei dvidešimt geriausių šalies teatrų pasirodymų, kuriuos sutalpinti į visiems dalyviams ir mums patiems įgyvendinamą trisdešimties dienų repertuarą yra tikrai sudėtinga. Kai kurių spektaklių scenografija reikalauja ilgo, sudėtingo montavimo. Be to, kartais vyksta po du spektaklius per dieną − ryte ir vakare. Tai didelis iššūkis mūsų techniniam personalui. Spalį jie, galima sakyti, gyvena kultūros centre. Be spektaklių, privalome parengti festivalio atidarymo bei uždarymo šventes. Net ir, regis, nereikšminga festivalio detalė reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo: vien reklamos plakato maketui kartais pateikiama daugiau nei dvidešimt skirtingo dizaino pavyzdžių, kol vienbalsiai išrenkamas geriausias. Pagaliau ir festivalio prizų atranka bei paskirstymas pagal nominacijas jau yra tapęs savotišku ritualu. Be abejonės, tokios apimties festivalis kainuoja, todėl, be savivaldybės skirto biudžeto, kasmet teikiame naują projekto paraišką Lietuvos kultūros tarybai, kad gautume papildomų lėšų.
Mes siekiame, kad atvykę dalyviai jaustųsi gerai, todėl didžiausias malonumas − matyti kasmet sugrįžtančius tuos pačius teatrų vadovus, režisierius bei aktorius ir girdėti jų sakomus komplimentus, kaip pas mus jauku, gera, šilta (čia, žinoma, ,,kaltas“ ir mūsų dzūkiškas būdas).Na, o geriausia ir maloniausia festivalio dalis – matyti pilną salę žiūrovų! Gera stebėti, kaip kasmet daugėja teatro mylėtojų, kaip vaikai kas kartą tampa sąmoningesni žiūrovai, kaip savo teatrine kultūra jie geba nustebinti net ir visko mačiusius aktorius bei režisierius.
Festivalio sėkmė yra visos komandos darbas, vienas žmogus nei emociškai, nei fiziškai tokio krūvio nepakeltų. Kiekvienas žino savo pareigas ir nuoširdžiai padeda kolegai, jei šis nespėja. Antraip visas festivalis strigs… Kažkas skaičiuoja finansus, kažkas rūpinasi, kad atvykęs aktorius gautų puodelį kavos, kažkas platina festivalio afišas, kažkas mintyse kartoja sveikinimo kalbą, kažkas parduoda bilietą… Nėra mažo ar didelio darbo.
Aš tik noriu pabrėžti, kad už kiekvieno įrašo festivalio programėlėje – dažniausiai neregimas publikai Varėnos kultūros centro žmogus.“
,,Festivalio balsas“ – Marius Galinis, ėjęs KC direktoriaus pavaduotojo, kultūrinių renginių organizatoriaus pareigas. Prieš 10 metų į Marių kreipiausi su tokiu klausimu: ,,Ar tikrai kultūrinio darbo virtuvė tokia graži?“ ,,Tikrai graži, − sakė Marius. – Negali būti negraži. Į žodį g r a ž i man telpa labai daug: visas pasiruošimas renginiams, darbuotojų santykiai, profesionalumas, kiekvieno jausena, laikysena, veiklos tikslai…
,,Festivalio balsu“ prasideda kiekvienas festivalio spektaklis.
Jei viso šito nebus, nepavyks joks renginys. Prasta virtuvė, nori ar nenori, atsispindės ir scenoje. Suprantama, kad būna ir įtampos, ir diskusijų, ir nuomonių išsiskyrimo, reikia ieškoti santarvės kelių, bet tai, manyčiau, normalu, nes mūsų veikla, kaip reta kitose sferose, labai įvairi, nuolat kintanti, judanti, prie tų pokyčių būtina prisitaikyti, spėti su tempais.“
,,Festivalio balsas“ Marius Galinis dešinėje. Už pareigas festivalyje dėkoja Varėnos meras Algis Kašėta.
Kartais žmogus taip greitai ir taip tvirtai prigyja savo darbo vietoje, kad jau nebeįsivaizduoji, kaip viskas atrodytų, jeigu jo tenai nebūtų. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivaliuose Marius pristato publikai autorius, režisierius, spektaklius ir atlikėjus. Ir kai tame vaidmenyje atsiduria kitas asmuo, išsyk pajunti skirtumą. Marius geba atlikti savo pareigą, nukreipdamas visą žiūrovo dėmesį informacijai, reklamuojamam reiškiniui taip, kad pats pranešėjas tampa visai nesvarbus. ,,Tai festivalio balsas…“ – taip nominacijų komisijos pirmininkas Algimantas Pociūnas ne kartą įvertino vedėjo pastangas sudominti klausytoją. Mariaus balse, elgesyje – pagarba atlikėjui, žodžiui, klausytojui ir žiūrovui, skelbiamai žiniai.
,,Festivalio šypsena“ – taip tiktų apibūdinti Kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkę Juditą Ikasalienę.
Tačiau pradžioje apie pareigą festivaliui. Judita glaustai nusako savo darbų apimtį:
Nuo 2012 m. esu Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio koordinatorė. Sudarinėju festivalio repertuarą, rūpinuosi festivalio reklamine sklaida įvairiose elektroninės komunikacijos priemonėse, spaudoje, socialiniuose tinkluose ir kt.; bendrauju su teatrų atstovais dėl Kultūros centro techninių specifikacijų, reklamos, spektaklių bilietų kainų, maitinimo, apgyvendinimo ir t.t. Per eilę metų įgyta patirtis įpareigoja nenuleisti aukštai iškeltos žiūrovų ir dalyvių aptarnavimo kokybės kartelės, o užmegzti glaudūs ryšiai su teatrų bendruomene kiekvienais metais užtikrina solidžią festivalio programą. Ilgametis įdirbis su festivaliu padėjo geriau susipažinti su festivalio lankytojų poreikiais ir lūkesčiais, kuriuos stengiuosi pateisinti, įgyvendindama festivalio projektą.
Toks darbo krūvis, ir vis tiek per visus festivalius nuolat puiki nuotaika, su šypsena visi pasitinkami ir palydimi. Kai visuomenėje nemažai nelaimingų, rūškanų veidų… Kaip pavyksta išlaikyti tokį pakilumą, pozityvų nusiteikimą?
− Iš prigimties esu optimistė, bet kokius gyvenimo iššūkius priimu su šypsena. Iš šeimos perėmiau gyvenimo taisyklę: gerai darai – sau, blogai – irgi sau…
Judita Ikasalienė (kairėje) su aktore Redita Dominaityte.
Tai didelis asmenybės privalumas ir tikra dovana įstaigai: į šypseną paprastai ir reaguojama šypsena − tai nuotaikos kūrimas ir prieš spektaklį, ir prieš kelionę iš festivalio namų.
Mantas Galinis, Virginijus Leikaitis, Romualdas Petrūninas – festivalio šviesa, technika ir garsas, − sako Varėnos savivaldybės kultūros skyriaus patarėja Regina Svirskienė. − Spektaklių techninę kokybę užtikrina šie trys žiūrovui nematomi kultūros centro darbuotojai, kurie tiesiogiai bendrauja su festivalyje dalyvaujančių teatrų scenos technikais, šviesos, garso, vaizdo projekcijų režisieriais. Kiekvieno jų pareiga – siekti ir užtikrinti, kiek įmanoma, geresnę festivalio spektaklių vizualizacijos, garso kokybę: laiku ir vietoje užgestų scenos prožektorių šviesos, pagal spektaklio režisieriaus sumanymą būtų įterpti videovaizdai, skambėtų muzikos fragmentai.
Varėnos KC inžinierius Virginijus Leikaitis.
Asmenį, nesusidūrusį su tos erdvės įranga, reikmenimis, gali ,,išgąsdinti“ laidų laidelių, jungiklių ir kitokių detalių kiekis ir paskirtis, nekalbant apie jų naudojimą bei išmanymą, kur ir kokia kiekvieno vieta, − tai labai primityviai kalbant.
Iš kairės Mantas Galinis buvusi 2017 – 2018 m. Varėnos KC direktorė Jurgita Žukienė ir Romualdas Petrūninas.
− Festivalis trunka mėnesį, spektakliai vyksta beveik kiekvieną vakarą, o kartais ir po du: dieną − vaikams, vakare − suaugusiems, tad festivalio metu šių žmonių sceninė pagalba svečiams etato valandomis jau nebematuojama: jie dirba taip, kad suspėtų atlikti viską laiku ir kokybiškai. Išlydėję vieno tetaro technikus, neretai dar tą patį vakarą pasitinka kitus su rytdienos pastatymo dekoracijomis ir technine specifikacija būsimam spektakliui. O kada dar sužiūrėti, kad prožektoriai, scenos įranga, garso, šviesos technika sklandžiai veiktų, kad viskas būtų sudėliota taip, jog rytojaus spektaklis praeitų be trikdžių? – sako Regina.
Neretai į festivalio pabaigą šių žmonių veiduose jau atsispindi nuovargis, bet jie visada su šypsena, atidžiai aiškina kolegoms iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos ir kitų miestų teatrų, kaip veikia mūsų scenos technika, kaip geriau išnaudoti scenos erdvę dekoracijoms, supažindina su turimais garso ir šviesos technikos ypatumais, visada yra pasiruošę padėti spektaklio metu.
Teatrai lieka dėkingi šiems profesionaliems specialistams: labai dažnai po spektaklių jiems tariami teatrų vadovų, režisierių ir kolegų technikų padėkos žodžiai. Esame gavę net prašymų, kad turėtume juos saugoti ir labai vertinti už profesionalumą.
Daug gražių atsiliepimų ir padėkų visi festivalio organizatoriai sulaukia iš festivalio dalyvių − teatrų vadovų, aktorių, režisierių ir kitų su festivalio spektakliais susietų žmonių, kurie skatina KC techninius darbuotojus ir organizatorius ieškoti dar geresnių sprendimų, kad festivalio metu būtų rodomi vis geresni, žiūrovų lūkesčius pateisinantys spektakliai. Deja, ne viskas priklauso nuo festivalio organizatorių norų, nes kai kuriems spektakliams yra per mažos kultūros centro turimos techninės galimybės, ypatingai per maža scena. Kartais nelengva suderinti žiūrovų komforto su scenoje vykstančio spektaklio sumanymais: žiūrovai skundžiasi, kad per karšta, o kai scenoje dūmų efektai, nėra galimybių tuo pačiu metu įjungti vėdinimo sistemos, nes ji išsklaido dūmų uždangą.
Tačiau šie ir kiti nedideli nesklandumai negali sustabdyti kultūros centro darbuotojų ryžto bei susitelkimo ir toliau sėkmingai organizuoti Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį Varėnoje, jaustis reikalingiems ne vien Varėnos krašto, bet ir Alytaus, Druskininkų ir kitų šalies miestų teatro mylėtojams, nestokoti jėgų ir stiprybės ir būti įkvėptiems stiprios ir talentingos asmenybės Dalios Tamulevičiūtės šviesos.
Plačiau ir giliau peržvelgus visą festivalio veiklą, labai tinka ją savotiškai palyginti su įmantriu mechanizmu, kurio kiekviena detalė patikima ir jungtys stiprios. Bet jei nors vienas jo varžtelis ar sankaba atsisako, reikia skubiai ieškoti pakaitalo, nes įrengimas sustoja…
Iš tiesų taip yra ir visų meninių, administracinių kolektyvų veikloje – kiekvienas privalo be priekaištų atsakyti už savo sritį, nes nuo jo priklauso ir kitų darbo vertė.
