Archyvas

Atsiliepimai įspūdžiai nuomonės

Iš nuomonių kraičio

Gintaras Augustinavičius, žiūrovas

Matuizų pagrindinės mokyklos mokytojas lituanistas pateikė tikrai profesionalią nuomonę apie jam patikusius Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų  2019-ųjų metų festivalio spektaklius.,,Madam Rubinštein“. Spektaklis, kuris nepalieka abejingų žiūrovų vien dėl talentingos Maškarinos vaidybos. Labai ryškus veikėjos sukurtas charakteris nustelbia vaizduojamąją medžiagą, kokia ji bebūtų. Galima ginčyti, ar visos scenografijos priemonės reikalingos ir svarbios.Tačiau kiti dalykai tampa antraeiliai, kai matai neginčijamai talentingą Aktorę. Aplodismentai Maškarinai.

Inga Maškarina 2019 m. festivalyje.

,,Buda palėpėje“. Neabejotinai vienas geriausių Birutės Mar spektaklių per visą jos karjerą. Jeigu jau tremtis ,,Ledo  vaikuose“ per gastroles Maskvoje buvo sutikta anšlagu, tai, manau, kad anas kūrinys Japonijos žiūrovui turėtų labai patikti. Dideliu preciziškumu ir japoniška maniera atliktas veikalas kalba apie skaudžią tautos istoriją. Įtikina, nes kalba visapusiškai, − per eilinių mergaičių ir moterų patirtį, per japonų tradicijas ir etines tautos aspiracijas. Mums, tolimiems šio krašto stebėtojams, netikėtai atsiveria Japonijos santykių kultūra, estetinės pajautos, taurūs tautiniai moraliniai principai. Nesu matęs spektaklio, kuriame būtų tokia stipri žodžio, vaidybos, garso ir scenografijos vienovė. Ypatingas aktorės plastiškumas, šokis, muzikalumas ir balso technika sulydoma su puikiai asistuojančiu įgarsintoju. Ir toks tandemas lemia stulbinantį rezultatą: literatūrinis istorinis aspektas tampa jausmų ir patirties dvasiniu įvykiu ir minimalios estetikos geriausiu pavyzdžiu teatre.

,,Jobo knyga“ – keistas, bet geras Eimunto Nekrošiaus darbas. Keistas todėl, kad pjesė statoma pagal Šventąjį Raštą, kuris jau savaime yra atsakymas į visus klausimus, keliamus mene. Religiniai, egzistenciniai klausimai čia ir keliami, ir atsakomi. Man atrodo, kad tai ir yra rizika suliteratūrinti religijos tiesas. Tik ne Nekrošiui. Žiūrovas tikrai nepatiria nejaukumo dėl religijos aktualizavimo todėl, kad režisierius mus kviečia stebėti Jobo dvasinę slinktį, psichologinę patirtį. Autoriui įdomu tik dvasiniai Jobo išgyvenimai, visai šalin pastumiamas religinis kontekstas. Pjesei negresia ,,religiškumas“, tačiau įvesti Šėtono ir Dievo personažai, manyčiau, prieštarauja jų tariamam ir realybės (šiuo atveju – religijos) santykiui, gal net trukdo įsijausti į Jobo dramą. Nekrošiaus teatras žavi savita raiška, kūrybiniais sumanymais. Tai formos teatras, metaforų ir daiktų teatras. O tai ir yra kūrybiškumo pagrindas. Jeigu spektaklyje forma minimali, atsiranda pavojus sekliau perteikti turinį. Nekrošiaus pjesėje ,,Jobo knyga“ ir turinys, ir raiška yra aukščiausiame darnos taške.

,,Zygfrydas – puikus šiuolaikinio teatro pavyzdys. Fantastiniam kūrinio siužetui išmoningai kuriama scenografija ir tikrai pateisinamas ,,gyvos kameros“ įjungimas. Šios priemonės leidžia personažams atsiskleisti, tapti gyvais, čia pat esančiais, jaučiančiais, klystančiais, būti labai arti publikos. Žiūrovas  galutinai įtikinamas fantasmagorišku pasauliu ir jo dėsniais. Juntamas gyvas nervas, emocija. Kartais vartojama buitinė leksika, bet tik todėl, kad artintų mus prie dabarties realijų. Žinoma, idėjų teatre (kur pjesės pagrindą diktuoja idėjos) sunku sukurti personažą, bet Vaidoto Žitkaus kuriama ekspresija ir charakteris yra vienas ryškiausių šių  metų festivalio atradimų. Taip kaip ir ,,Atviro rato“ spektaklyje ,,CV“, kur beveidžiai personažai kuria Vieną veikėją, Vaidotas išsiskiria savo charizma ir nesupainiojamu braižu. Todėl išlieka įdomiausiu ir kūrybiškiausiu festivalio veidu.

Aš asmeniškai labai  mėgstu ,,formos“ koncepcijos spektaklius. Tokį šiemet pristatė ,,Atviras ratas“. Forma kaip kūrinio raiškos ir kompozicijos pagrindas tobulai ,,veikė“ šioje pjesėje ir leido kalbėti apie nuasmenintą Vienetą. Apie žmogų apibendrintai kalbėti beveik neįmanoma. Bet ši moderni, ekspresyvi forma labai pasiteisino. Ir turime labai vykusį darbą su aiškiai išreikšta tema. Žinant, kad dingusi ,,Cezario grupė“, neatvykęs Jaunimo teatras, Klaipėdos jaunimas – ieškojimų duobėje, atvirus ratiečius reikia labai girti, kad dirba tokiu formatu. Tai jaunatviško kūrybiškumo pavyzdys, turintis gilias ,,Keistuolių teatro“ tradicijas ir savo idėjas skleidžiantis įvairiuose Lietuvos teatruose.

Dar turėtų būti pastebėtos visos aktorės moterys (ypač Adrija ir Toma) iš spektaklio LNDT ,,Scenos“. Jų labai ryškūs charakteriai disponavo su Vyro paveikslu. Suprantu, kad Bergmano ,,svoriui“ reikia pasiruošimo ir neabejotino aktorių talento, bet režisūrinis darbas buvo įdomus ir įtikinantis. Režisierius atlaikė išbandymą. Pritariu Gintaro Grajausko minčiai, kad Lietuvai reikalingi geri režisieriai, nesvarbu, iš kurios šalies.

Režisierius Rolandas Kazlas kuria, būdamas aktorius, kaip ir Birutė Mar. Tai pozityvu ir naudinga visai trupei. Šių režisierių stilius tikrai yra įvertintas žiūrovų. Atpažįstamas ir Oskaras Koršunovas, kuris žino, kaip  kurti psichologiškai įtaigų ir gilų personažą. Būtent psichologinių charakterių kūrimo principus dėstė ir juos įgyvendinusi savo spektakliuose Dalia Tamulevičiūtė. Šiuo aspektu šiemet išsiskyrė Rusų dramos teatras, LNTD teatras, OKT, Šiaulių, ,,Lėlės“, Alytaus teatrai.

Maloniai nustebino Alytaus miesto teatras. Jie gerai suvaldė daugialypę pjesės medžiagą – nėra lengva perduoti visos epochos (sovietmečio) dvasią ir kalbėti apie asmeninius likimus. Puiki vokalo partija, kaip jungiamoji mizanscenų gija, istorijos pasakojimą gyvino ir modernino. Geras įspūdis.

Amžinoji teatro problema – aktoriai ar režisieriai? Kas neatlaiko? Kas sulipdo jų vienovę? Kas suvaldo ir įformina pjesės medžiagą, o kas prisiliečia tik probėgšmais?

Arūnas Gelūnas, LR Seimo kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas

Varėniškiams reikia didžiuotis, nes jie kaskart yra ,,prie meno“. Varėna – viena iš nedaugelio vietų, kur puikiai realizuojama idėja turėti regioninę kultūrą. Puikus meno festivalis, toks įkvepiantis profesionalumo susitelkimas vienoje vietoje patrauks ir jaunąją kartą, teiks įkvėpimo ir vietiniams kolektyvams. Čia juntama ta geroji energija, čia mezgasi daugybė kūrybinių asmenybių, kurie  savo talentais dar nustebins Lietuvą

Gailutė Giedraitienė, festivalio nominacijų komisijos narė

Ką pasakyti apskritai apie Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį? Sakyčiau, tai didelis džiaugsmas, kad jis vyksta pas mus. Įmanoma pamatyti naujausius įvairių teatrų spektaklius, profesionalius stipriausius aktorinius darbus. Tai didelė prabanga Varėnai. Beje, asmeniškai man ypač svarbu, nes kaskart nuvažiuoti į Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Vilnių tikrai nebūtų galimybių. Įdomu ir sveikintina tai, kad teatras eina su gyvenimu, − atpažįstame ir dabartinės tikrovės realijas.

Viktorija Kuodytė, aktorė

Mano nuomone, aktorinis menas reikalingas tam, kad žiūrovui parodytume jį patį, jo problemas, ydas, grožį, silpnumą, trapumą. Pasakoti apie jį supantį pasaulį, dėsnius, ìšeitis iš komplikuotų situacijų arba atvirkščiai – teigti, kad ne visada tos išeitys yra. Žiūrovas, susitapatindamas su aktoriumi, geba išgyventi daugybę patirčių, su kuriomis susiduria arba dar susidurs savo gyvenime. Labai puikus būdas vienoje vietoje pamatyti daug įvairių teatrinės formos pavyzdžių.

Žiūrovas gali rinktis, patirti, išgyventi teatrą naujai. Galbūt jam netikėtai, neįprastai. Galbūt patyrus sėkmingai vaduotis iš tam tikrų stereotipinių nuomonių apie tai, koks yra ar turi būti teatras. Teatrų festivaliams siūlyčiau ieškoti galimybės praplėsti laiko atkarpą, per kurią jis vyksta. Manau, jei spektaklis vyksta kiekvieną dieną, žiūrovas nespėja reaguoti į tai, ką patyrė prieš tai vykusiame spektaklyje. Bet apskritai labai sveikintini visi teatrų festivaliai.

Birutė Mar, aktorė

Šio festivalio išskirtinumas? Manau, tai iš tiesų vienintelis festivalis Lietuvoje, kuriame skiriama tiek dėmesio abipusiam bendravimui: kur visi dalyviai kviečiami į jo atidarymą ir uždarymą, kur prisimenama Dalia Tamulevičiūtė ir tikrosios jos puoselėtos teatro vertybės. Tai išties labai svarbus teatro žmonių ritualas − kasmetinis susitikimas. Dar, manau, festivalis išsiskiria atsakingu ir ypatingu žiuri darbu, lyg pati reiklioji Tamulevičiūtė būtų tarp komisijos narių (manęs festivalyje visados neapleidžia šis mistiškas jausmas…)    

Festivalį išties vertinu dešimčia balų – jam būna puikiai pasiruošta, aktoriai ir kiti spektaklių dalyviai skaniai pamaitinami ir šiltai priimami.  Be to, tokios Lietuvos teatrų panoramos per mėnesį neįmanoma pamatyti net sostinėje, kokią varėniškiai turi galimybę stebėti visą spalį. Dažnai, nuvažiavus į kitus regionų miestus ir miestelius, pamatai realybę − ten dominuoja tik „Domino“ teatras, kitiems tiesiog finansiškai neapsimoka ten važiuoti, nes žiūrovai dar „neužauginti“. O Varėnos žiūrovai išties „užaugę“ ir puikiai skaitantys skirtingas teatro kalbas.

Man dalyvauti Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje – visados atsakomybė ir šiltų susitikimų džiaugsmas.

Vilma Raubaitė, aktorė

Teatras, kaip ir visas menas, apie žmogų – toks jis turi būti, ginti, propaguoti žmoniškumą. Kad svarbiausia yra žmogus. Čia ir tvyro tokia dvasia, kuri žodžiais nenusakoma, – ją jauti. Tai sielų bendrystė. Taigi toks festivalis jau vyksta. Ir jo reikia.

Aktorius Henrikas Savickis, aktorius

Kai buvo iškeltas klausimas, ar reikia Varėnai profesionalių teatrų festivalio Lietuvos pakraštyje, tokiame atokiame kaime, Henrikas Savickis, Kauno kamerinio teatro aktorius, sakė: ,,Ar reikia šio teatrų festivalio? Tiesiog nuostabu, kad toks yra, o man asmeniškai – kad jis Dzūkijoj, mano motinos, irgi aktorės, režisierės, gimtinėje. Teatrinis švietimas ypač reikšmingas, nes jungiamas su kitomis meno šakomis – daile, muzika, šokiu… Jau yra graži patirtis – Rokiškio festivalis. Žiūrovas ten išprusęs. Žmogus pradeda kitaip ir matyti, ir mąstyti. Jis net namą kitaip pasistatys. Kultūros nauda nemateriali, neapčiuopiama. Čia ne komercija, procentais paskaičiuoti sunku.“

Asta Tamulevičienė, festivalio žiūrovė

Negalėčiau išskirti ką nors labai konkrečiai. Mane žavi visuma, režisieriaus meistriškumas, išradingumas. Tuo aspektu ryškiausias Rolando Kazlo spektaklis ,,Ne pagal šio pasaulio madą“: kiek rasta galimybių šitaip visapusiškai apžvelgti Kristijono Donelaičio asmenybę. Žemaitės ,,Trys mylimos“− daug kartų rodyta komedija. Rodos, ką dar galima išgalvoti? Bet  ir  vėl išradingai pateikta: ir režisūra, ir aktorių vaidyba, tos dainos, juolab kad komediją ypač sunku pastatyti. O ,,Trys mylinčios“? Taip  naujai Žemaitė…

           Apskritai man festivalio mėnuo – didžiausia gyvenimo šventė, jis toks laukiamas. Bet žinot, kas dar ypač džiugina? Išaugusi publikos kultūra, teatro, kaip reiškinio, poreikis: taip gražu, kad atvažiuoja žmonės iš kaimų, iš kitų miestų – Druskininkų, Alytaus…

Antanas Venckus, aktorius

Puiku, kad yra toks profesionalių teatrų festivalis. Ir kad Dalios Tamulevičiūtės vardo, kad ji pagerbiama savo gimtajame krašte. Mes dažnai susižavim kitais dievais ir taip jais tikim, kad užmirštam savuosius. Kaip tik šis festivalis primena, kad mūsų, teatralų, pareiga būti čia. Buvom jos studentai. Tai  MOKYTOJA. Festivalis – jai nuostabiausias paminklas. Tą rodo ir norinčiųjų dalyvauti ratas. Jau reikalinga ir atranka. Palinkėjimas – tik gerąja kryptimi.

Kalba jaunieji žiūrovai

Viltė Beržanskaitė, Varėnos ,,Ąžuolo“ gimnazija, II kl.

2019-ųjų festivalio metu po ,,Labaiteatro“ pasirodymo

,,Įsilaužėlis“ aktoriai prisipažino ir nustebę, ir susižavėję kultūringu gimnazistų elgesiu. Tačiau mums, buvusiems šalia visą dešimtmetį, jokios nuostabos nėra – kaip tik ši publikos dalis yra savotiškai su festivaliu susigyvenusi: į pirmąjį spektaklį, skirtą vaikams, jie atėjo tik darželinukai arba pirmaklasiai. Yra jaunųjų žiūrovų, kurie jau tapo pažįstami, dažnai lanko suaugusiųjų spektaklius ir, pasirodo, turi savo numylėtinius.

           Dėmesį patraukė nuolat susikaupusi jauna žiūrovė, kuri porą kartų pasidomėjo, kaip man patikęs vienas ar kitas spektaklis. Tokiais atvejais visada įdomu, kaip priima festivalį jaunas žmogus, kokia buvo pradžia, kokie asmeniniai pokyčiai įvyko, lankantis teatre. Todėl dabar aš ją kalbinu:

Koks spektaklis buvo pirmasis labiausiai patikęs?

           − Tai vienas iš vaikiškų spektaklių − ,,Pelenė“. Tada  pirmą kartą mačiau šešėlių teatrą. Man buvo labai stipru, kai suvokiau, kad ir šešėlyje žmogus turi savo vidinę šviesą. Buvau gal septynerių metų…

Kuris spektaklis iš dešimtojo festivalio paliko

stipriausią poveikį, įspūdį?

Klaipėdos jaunimo teatro pastatymas ,,Helverio

naktis“.

Gal galėtumėt sukonkretinti? Ką išskirtumėte?
Viskas: ir scenografija, ir aktoriai, ir pati istorija…
Truputį netikėta…
Manau,  kad jautriai reagavau dar dėl to, jog pabudi-

no kai kuriuos ir mano asmeninius išgyvenimus, man ta spektaklio veikėjų situacija suprantama. Tokiais atvejais viską atitinkamai priimi.  

Labai dažnai matau pačią spektakliuose. Tad aišku,

kad teatras patinka…

Ne tik patinka…Teatras pakerėjo. Scenos magija?

Taip! Tenka išgyventi ne vieną kurią emociją. Tas poveikis sunkiai nusakomas… Be to, savo ateitį sieju su teatru. Todėl ir stengiuosi patekti į kiekvieną spektaklį…                  

Tai jau tvirtas sprendimas?
Iš esmės – taip…Tik dar kol kas sudėtinga apsispręsti,

ką pasirinkti, − aktorystę ar  režisūrą. Kokia įdomi aktoriaus profesija! Ypatinga! Kiek reikia perleisti per save! Būsenų skalė, emocijų įvairovė… Bet būtų įdomu ir režisuoti.

Kaip apskritai vertinate festivalį?
Man festivalis – kaip stebuklas! Pirmiausia,  kad į to-

mažą miestelį – respublikos kamputį – suvažiuoja iš visos Lietuvos, iš didžiųjų miestų geriausi teatrai, geriausi atlikėjai, kuriuos gãli pamatyti eiliniai Varėnos žmonės… Antra, kiekvieną sykį – nauja patirtis, kiekvienas spektaklis – kaip gyvenimo pamoka. Tiktai vienas iš paskutinių −  ,,Terapijos“ jau parodo, kad mes dažnai šnekame tuščiais žodžiais, kai iš tiesų reikia tilto iš širdies į širdį…

Jau abiturientė? Dabar susipažinkime…
NeeDar dešimtokė… Viltė Beržanskaitė.
Dešimtokė Viltė Beržanskaitė festivalio uždarymo ceremonijoje (viduryje).

Lietingą spalio popietę Varėnos moksleiviai stebėjo Dalios Tamulevičiūtės teatro festivalio spektaklį Varėnos kultūros centre. Klausimas kilęs po “Labaiteatro” spektaklio “Įsilaužėlis” buvo, ar auditorija atrado savo spektaklį, ar spektaklis pavergė ir atrado savo auditoriją… Socialinius iššūkius jaunimo gyvenime pristatantis spektaklis Varėnos “Ąžuolo” gimnazistus prikaustė prie kėdžių − moksleiviai ir kvatojosi, ir mąstė. Jaunatviškas siužetas, moderni ir išradinga scenografija, išraiškingi aktoriai kūrė realaus gyvenimo problemas scenoje − kasdienius išgyvenimus, kurie jaunimui opūs, pažįstami ir netgi neišvengiami. Pasibaigus spektakliui, moksleiviai dėkojo už reginį gausiomis ovacijomis, atsistoję siuntė teatro trupei dėkingumą ir šilumą.

,,Labaiteatro“ aktorių pokalbis su gimnazistais.

Taip pat, kaip neišdildomų įspūdžių dovaną, reikėtų išskirti režisierės kvietimą po pasirodymo susiburti ir aptarti scenos gyvenimo ypatumus diskusijoje. Jaunuoliai galėjo klausinėti aktorių visko, pradedant matematikos reikšme aktoriaus gyvenime, baigiant labiausiai įkvepiančiomis knygomis. Užkulisiai − mažai pažįstama ir atvira, tačiau be galo svarbi teatro dalis. Po šios pamokos, kurioje gimnazistai mokėsi vertinti meną, visi buvo laimingi. Taigi dėkojame “Labaiteatrui” už patirtį, kitokią, įdomią ir užtikrintai ilgaamžę.

Momentas iš festivalio?.. Labiausiai man patinka akimirka, kada salėje pradeda gesti šviesos. Tylus susikaupimas prieš spektaklį: veikėjų charakterius, siužetą ir vaidybą. Kiekvienais metais, jau visą dešimtmetį, šia akimirka gali džiaugtis visi mūsų Varėnos rajono gyventojai. Kiekvienas gali pajausti teatro dvasią ir mėgautis plačiausio spektro pobūdžių spektakliais. Už tai mes turime būti dėkingi iniciatyviems rajono žmonėms, o labiausiai režisierei ir aktorei Daliai Tamulevičiūtei. Festivalis − tai nuotykis, kupinas neišdildomų įspūdžių, emocijų ir meilės menui. Saulė te šviečia Teatrui…

Agita Beržanskaitė, Varėnos  „Ąžuolo“ gimnazija III kl..

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje lankausi nuo pirmųjų jo metų. Kai mama atvedė į pirmąjį suaugusiųjų spektaklį − ,,Mergaitė, kurios bijojo dievas”, aš jį žiūrėjau vaikiškomis akimis, dar nesuprasdama to gyvenimo painiavų. Kiekvienais metais, kiekvienas spektaklis, parodydavo vis daugiau įvairių gyvenimo momentų ir išgyvenimų. Šis festivalis man padėjo augti ir tobulėti, jis subrandino mano mintis ir mąstymą. Dabar gebu žvelgti į kiekvieną teatro mizansceną kitu žvilgsniu ir iš skirtingų perspektyvų. Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalis darė įtaką mano asmenybei nuo pat pirmojo festivalio, atvėrė vizijas į platųjį meno pasaulį.

Ulė Julija Masteikaitė, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazija, III kl. 

Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalis labai praskaidrino mano gyvenimą. Nuostabūs spektakliai, labiausiai įsiminė ,,Keistuolių teatro“ pastatymas ,,Apie nieką“. Į teatrą pažvelgiau visai kitaip ir nebegalėjau nustot apie jį šnekėti. Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalis labai didelė dovana Varėnai.

Juste Marija Stramkauskaitė, Varėnos  „Ąžuolo“gimnazija,  III kl.

,,Keistuolių teatro“ spektaklis ,,Apie nieką”… Mano sąžinė mirė arba prisikėlė, net pati nežinau. Dviejų dalių spektaklis, ir aš nepaėmiau telefono į rankas!.. Realistiškas, humoro gausus, jautrus ir visiškai apie nieką, o gal ir apie viską?.. Jeigu dabar mirčiau, tai prisikelčiau, nes esu devintoj euforijoj…

Ona Čenytė,  Varėnos ,,Ąžuolo“ gimnazija,  III kl.

Kiekvienais metais Varėnoje rengiamas Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis džiugina mano širdį. Man labai patinka stebėti, kaip į mūsų nedidelį miestelį atvažiuoja žmonės iš kitų Lietuvos kampelių pasižiūrėti profesionalių spektaklių. Tai lyg elegantiškas draugų susitikimas visuomenėje, nes nuo senų senovės, eidami į teatrą, žmonės pasipuošdavo. Tačiau labiausiai už viską man patinka spektakliai ir jų įvairovė. Jau daug metų kasmet stebiu pasirodymus, bet atradau save čia tik pernai. Stengiausi nueiti į kuo daugiau spektaklių, kad pasisemčiau išminties, suprasčiau, ką režisierius  nori ištransliuoti žiūrovui, pajausti  festivalio ar spektaklio atmosferą, nuotaiką. Pamatyti, kaip aktorius dirba scenoje, pamatuoti sau aktoriaus vaidmenį, aktoriaus profesiją. Dabar niekas nepasikeitė. Nuostabus jausmas… Šiemet Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivaliui 10 metų, todėl aš tikiuosi, kad šį gražų laiką Varėnoje turėsime dar ne vieną dešimtį metų ir visus kviečiu atvykti pamatyti tikrai įdomių bei neįprastų teatrinių pasirodymų. 

Varėnos „ Ąžuolo ” gimnazijos pirmokė Virginija Kišonaitė, 15 metų.

 Turėjau galimybę stebėti ,,Labaiteatro“ spektaklį ,,Įsilaužėlis”. Tai pirmas kartas, kai buvau teatre, ir tikrai ne paskutinis. Likau labai sužavėta, nesitikėjau, kad bus taip įdomu. Be galo patiko kiekviena spektaklio detalė. Puikiai pastatytas spektaklis jaunimui. Buvo įdomu stebėti dėl lėlių įtraukimo, ir aktoriai labai gerai atliko savo darbą. Nesinorėjo net telefono į rankas imti… Tikrai lankysiuos teatre dažniau.                         

Renata Šved, Varėnos   Ąžuolo“ gimnazija,  III kl.

  

Apibendrinant jaunuolių pasisakymus, tikrai verta pasidžiaugti,  kad per laikotarpį su festivaliu išaugo žiūrovų karta ir tiesiogine prasme, ir kaip teatro lankytojai, spektaklių stebėtojai. 

Varėnoje – aukščiausios prabos menas?

Jį teigė Remigijus Vilkaitis Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje kaip stebuklą, nuaidėjus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kvarteto  muzikai, − čia baigėsi XIV menų festivalis ,,Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“. ,,Tai yra aukščiausios prabos menas, − sakė šventės svečias. − Tikiuosi, kad šitai Varėnoje atsitiks ir su teatru…“ Labai prasmingas, viltingas palinkėjimas, nes jis nuskambėjo VII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio išvakarėse. 

Taigi  kokio dvasios peno pasiūlė profesionalūs Lietuvos teatrai, festivalio dalyviai, klausimas festivalio nominacijų komisijai: ,,Ar galėtumėte teigti, kad septintajame festivalyje buvo

aukščiausios meistriškumo prabos spektaklių,  režisierių, aktorių, kad festivalis bent keliais aspektais pateisino aktoriaus Remigijaus Vilkaičio, buvusio Dalios Tamulevičiūtės mokinio,  viltį?“

Gailutė Marija Giedraitienė 2014-ųjų metų festivalyje.

Gailutė Marija Giedraitienė

Tai nelengvas klausimas… Septintasis Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis atspindi mūsų visuomenės gyvenimą. Buvo ypač  ryškių sąlyčio taškų. Akcentuojamos šiuolaikinės problemos, net ir kalbant apie praeitį. Pateikiama amoralumo apraiškų, iškeliamos bjaurastys, jau tapusios kone kasdienybe. Apie tai daugiau ar mažiau kalbama kiekviename spektaklyje. Kaip tik tokiais momentais ir išryškėja tiek režisieriaus, tiek aktoriaus meistriškumas, kitaip tariant, gebėjimas remtis aukštos sceninės kultūros priemonėmis ir atsiriboti nuo primityvumo, pigių triukų. Pastarieji bruožai būdingi Rolando Kazlo darbams. Kad ir inscenizacija ,,Atrask mane“. Estetika, tautinė savastis, pamatinės dvasinės vertybės, šalia iškeliami ir lietuvių būties skauduliai, išlikimo problemos, tačiau viskas pateikta taip giliai, taip subtiliai. Toks sprendimas vertintinas kaip aukščiausios prabos menas. 

Man didžiausias ir netikėtas festivalio atradimas  – Vilniaus ,,Teatriuko“ pastatymas vaikams  ,,Žalia gyva“ (rež.  A. Sunklodaitė).

Prizas už spektaklį ,,Žalia gyva“ aktoriams Daliai Mikoliūnaitei ir  Žilvinui Ramanauskui.

Su tokia meile, pagarba žiūrovui, savo šaliai, su tokiu teatrinio meno, vaikų  psichologijos  išmanymu du  jauni žmonės minimaliomis sceninėmis priemonėmis – detalėmis – taip vaizdingai  vaikams pasakoja gimtojo krašto istoriją, išlaikydami ištikimybę istorinei tiesai. Didžiulė edukacinė šio spektaklio vertė. Nuostabus aktorių santykis su tokia judria publika: valanda aktyvaus, prasmingo bendradarbiavimo su aktoriais nenuobodi. Nereikėjo mažųjų žiūrovų  raminti (kaip dažnai dar pasitaiko). Vaikai vieną ranką glaudžia prie savo širdelės, kitą deda prie kaktos – čia gyvena meilė Tėvynei. Emocionalus, įtaigus tautinės savimonės ugdymas. Spektaklis ir režisūros, ir informacijos prasme įdomus visoms trims kartoms – vaikams, tėvams ir seneliams: vieniems proga prisiminti, kitiems − įsiminti.

Kalbėdama apie aktorius,  leidžiu sau pakartoti šviesaus atminimo artistės  Monikos Mironaitės žodžius, pasakytus po spektaklio ,,Kvadratas“ (Vilniaus jaunimo teatras, akt. Kostas Smoriginas): ,,Galiu ramiai mirti – teatras gerose rankose.“ Juos taikau  aktoriui Dariui Meškauskui  šiame festivalyje − rotmistro vaidmuo Augusto Strindbergo psichologinėje dramoje ,,Tėvas“. Drįstu sakyti, kad tai aktorinio meistriškumo viršūnė. 

Vienas iš gražiausių  principų, kurio festivalyje laikėsi didžioji dalis teatrų, kad visom priemonėm, pasitelkdami įvairių laikotarpių dramaturgiją bei prozos kūrinius, sprendė aktualiausias, skausmingiausias kaip tik šio laikmečio problemas ir drauge žadino šviesesnio gyvenimo viltį. Ir dėl to teatras geras, jei žiūrovas taip paveiktas, jog  pasirengęs iš naujo skaityti Vaižgantą, Simonaitytę, Donelaitį… 

Gailutė Marija Giedraitienė − pedagogė, studijavusi režisūrą Vilniaus kultūros mokykloje ir dailę Vilniaus dailės akademijoje. Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio nominacijų komisijoje dirbo 2013–2019 m.

Kartų bičiulystė, užsimezgusi festivalyje… Gailutė Giedraitienė su aktoriaus Eimanto Pakalkos šeima.
Aktorius, režisierius Algirdas Latėnas.

Algirdas Latėnas

Mūsų laikas labai sudėtingas, ypač jauniems žmonėms. Sudėtingas savo pragmatiškumu. Netapti tais, kurie dažniausiai mirga viešojoje erdvėje ir daro neigiamą įtaką. Meno žmonės nustumti. Iš jų pusės mažai laidų, mažai nagrinėjama, kad yra ir kitas pasaulis, kuris virš realybės. Visi poetai, rašytojai nešė savo idealo pradmenį.

Dabar nebeliko idealo gerai gyventi. Kada mes gerai gyvenom? Niekada mes gerai negyvensim. Jeigu net turėsim kalnus dešros, sūrio, vis tiek mūsų siela ne dešromis yra soti. Yra kitas – ne dešrų, ne kumpių gyvenimas, žmonės turi išmokti išgirsti, išmokti kalbėti vienas su kitu. Išmokim prakalbinti savo šalį, savo tautą, kurią mes užmiršom. Menininkas, kūrėjas turi turėti savo viršuždavinį ir juo nespekuliuoti. Jeigu tu negalvoji, kad darymas – kartu ir davimas, tuomet geriau nedaryk. O kažkur važiuoji, skaitai ir pamatai sužavėtas akis, pajauti,  kad gal ir ne veltui tas darbas.

(,,Režisierius A. Latėnas: ,,Svajoti reikia daug ir dideliais mastais“, Sandra  Gerdauskaitė, Bernardinai.lt)

Algirdas Latėnas žinomas ir kaip aktorius, ir kaip režisierius, Dalios Tamulevičiūtės mokinys. Varėnos profesionalių teatrų festivalyje jis dalyvavo ne viename vaidmenyje. 

2014 m. varėniškiai stebėjo jo režisuotą Žemaitės komediją ,,Trys mylimos“, kurią nominacijų komisija pripažino kaip ,,Geriausią nacionalinės tematikos spektaklį“. 

2017 m. pats Algirdas Latėnas festivalio nominacijų komisijoje vertino kitų režisierių darbus  

Algirdas Latėnas su žmona aktore Elvyra Piškinaite.
 Asmeninio archyvo nuotr.

Irena Maciulevičienė

Irenos Maciulevičienės požiūris  į  Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį apskritai yra kaip į aukščiausios prabos reiškinį. 

Lietuva dažnai vadinama ne tik krepšinio, bet ir teatro šalimi. Ir iš tiesų – galime didžiuotis, kad turime gilias teatro tradicijas, kurias puoselėja ne tik profesionalai, bet ir šimtai mėgėjų teatrų. Viena jų – teatrų festivaliai arba šventės. Man žodis „šventė“ asocijuojasi su žodžiu „šventas“. 

Bene daugiausia šventumo arba pasišventimo akimirkų patyriau ir išgyvenau 2015 m. Varėnoje – VI Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalyje, skirtame režisierės 75-osioms gimimo metinėms paminėti. Jaudino viskas: šv. Mišios ir klebono Pranciškaus Čivilio palaiminimas, ir meninė programa režisierei atminti Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, iškalbinga tyla prie režisierės kapo (jį kasmet lanko festivalio organizatoriai ir aktoriai – jos buvę mokiniai), puiki Dalią Tamulevičiūtę įamžinusių fotografijų paroda, originalūs keramikės Violetos Ganusauskienės sukurti prizai, pilnutėlė žiūrovų salė, spektakliai. Esu nepaprastai dėkinga šio festivalio organizatorei ir sielai  Reginai Svirskienei, kuri pasitikėjo manimi ir pakvietė tapti vertinimo komisijos nare. Man tai buvo dar vienas jaudinantis momentas – susitikti su savo dėstytoja Elena Savukynaite, visą mėnesį bendrauti su įdomiais žmonėmis – Algimantu Pociūnu, Joana Grigaitiene, Gailute Marija Giedraitiene, Eugenijumi Guntulioniu. Po kiekvieno spektaklio susitikdavome su aktoriais, kurie, ką tik scenoje išgyvenę ir kūrę sudėtingiausius vaidmenis, tapdavo paprastais, bet nuostabiais žmonėmis – mokančiais bendrauti, juokauti, gebančiais jausti…Su aktoriais įspūdžiais dalijomės ne tik mes, bet ir rajono meras Algis Kašėta, radęs laiko pažiūrėti beveik visus festivalio spektaklius! Kiek daug prasmingų žodžių išsakyta, nepakartojamų, nesumeluotų jausmų išgyventa, kiek daug atrasta ir atmintyje išsaugota. Ačiū visiems!

2019-ais metais dalyvavau jau X festivalio uždaryme. Drąsiai galiu teigti – kartu su festivaliu išaugo, subrendo žiūrovai, kurie jau atskiria grūdus nuo pelų. Lietuvos teatrai į Varėną stengiasi atvežti meniškiausius savo spektaklius, ryškiausi aktoriai ir režisieriai pelno Dalios Tamulevičiūtės vardo diplomus ir prizus– tai geriausiai įprasmina ir įamžina šios iškilios režisierės atminimą. Festivalis tapo gražia tradicija, pakylėjančia mūsų sielas ir praturtinančia Lietuvos teatro istoriją. Linkiu jam ilgų gyvavimo metų! 

Irena Maciulevičienė  Liškiavos apylinkėse. Asmeninio albumo nuotr.

Irena Maciulevičienė – LNKC  teatro poskyrio vadovė. Ji kuruoja suaugusiųjų mėgėjų teatrų veiklą, dirba Teatro renginių vertinimo komisijose, koordinuoja teatro žanro tarybos, srities ekspertų konsultantų veiklas, Dainų švenčių Teatro dieną, rengia Baltijos ir Šiaurės šalių mėgėjų teatrų festivalius ,,Baltijos rampa“, Baltijos skrydis“, Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūrą-šventę ,,Atspindžiai“. Profesijos studijas baigė Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio nominacijų komisijoje dirbo 2015-ais metais.

Nominacijų komisijos pirmininkas Algimantas Pociūnas festivalio uždarymo šventėje.

Algimantas Pociūnas

Aukščiausioji praba festivalyje? Be abejonės. Labai netikėtas tas kertinis įvykis Vilniaus ,,Lėlės“ teatre – tai Rolando Kazlo inscenizacija ,,Atrask mane“. Kas ašarą braukė – prisiminė artimus žmones, brangius dalykus,  kas susimąstė apie amžinąsias vertybes. Spektaklis palietė kiekvieno, kas atėjo, ir širdį, ir protą. Nepaprastai įdomus poetikos atžvilgiu. Rolandas Kazlas kol kas nepakartojamas ir kaip režisierius, ir kaip aktorius. 

Iš aktorių  išskirtinas ir Darius Meškauskas – rotmistro vaidmuo Strindbergo spektaklyje ,,Tėvas“. Tai aukščiausios prabos meistriškumas, į kurį verta lygiuotis. Jo vaidyboje  funkcionuoja  visi sceninės elgsenos komponentai − emocija, kalba, kūno judesys, mimika − ir  gebėjimas juos jungti, derinti, nuolat išlaikyti pusiausvyrą, tikslingas santykis su partneriu bei žiūrovu – pagarba ir pasitikėjimas. Todėl ir publika jį priima besąlygiškai, tikėdama bei pasitikėdama. Puikiai vaidmenį atliko ir jo partnerė šiame spektaklyje Aldona Bendoriūtė. Pakankamai santūri išorinė raiška, etinių normų paisymas atitinka  Strindbergo vaizduojamą laikmetį. Ir drauge nuolat pulsuojanti  stipri vidinė reakcija į partnerių poelgius, veiksmus, tačiau  neprarastas moteriškumas. Aktorės Aldonos Bendoriūtės  sukurta moteris išlieka patraukli.

Ir, be abejo, tiesiog tobulai  sutvarkiusi šios dramos medžiagą režisierė Mara Kimelė – tai pavyzdys, kaip turi būti padarytas spektaklis.

− Teigiama, kad menas – gyvenimo veidrodis. Ar tokia nesveika Lietuvos visuomenė, jog 2016 m. festivalis – tartum skaudulių, piktžaizdžių sankaupa? Ar nutiko kas teatrams, kad tokios nuotaikos?

− Žvelgiant istoriškai, anksčiau visi turėjome bendrą priešą, ir buvo aišku su kuo kovoti, ko siekti. Dabar žmogui reikia kovoti  pačiam su savimi, spręsti asmenines problemas, tad jis pasimeta – vis dar ieško kaltų dėl susiklosčiusios situacijos. Tačiau turintis rankas, kojas, galvą pajėgus savo reikalus susitvarkyti,  ir nereikia tų problemų tiražuoti, nereikia nuolat priminti, ir dažnai ne priimtinomis priemonėmis. O svarbiausia, kad tai niekur neveda, neskatina kilnesnių nei jausmų, nei poelgių. 

− F. de La Rošfuko yra pasakęs: ,,Tobulumo viršūnę kalbėdamiesi pasiekiame tada, kai atidžiai klausomės kitų kalbos ir taip pat atidžiai jiems atsakinėjame.“ Kaip bemanytume, bet teatre vyksta žiūrovo ir aktoriaus susišnekėjimas arba ne, nors jis ir nebylus. Gal mes neatidžiai klausomės?

− Bet ne visada tas susikalbėjimas yra siekiamybė. 

Jeigu nėra pagarbos žiūrovui ir kūrinio autoriui, aš tokio teatro nenoriu.  Teatras turi pakylėti. Ir aš nenoriu tapatintis, jeigu jie nieko šviesaus neparodo.

− Jūsų, kaip nominacijų komisijos pirmininko, įspūdžiai festivalyje?

Esu dėkingas likimui, kad buvau pakviestas dalyvauti Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalyje. Nors dvidešimt ir daugiau spektaklių per spalį Varėnai, tokiam nedideliam, jaukiam miesteliui, pradžioje atrodė rimtas iššūkis, sunkus išbandymas. Teko  dalyvauti ir Rokiškio, ir Kauno festivaliuose, kurie trukdavo ilgą savaitgalį. O Varėnoje − ištisą mėnesį!  Kone kasdien priimami skirtingi teatrai iš visos Lietuvos, o po spektaklių aptarti meninį lygį, aktorių vaidmenis, įvertinti režisierių sprendimus − iš tiesų ganėtinai sudėtingas uždavinys. 

Atskaitos taškas buvo Dalios Tamulevičiūtės teatriniai ieškojimai, jos išpažįstamos dvasinės bei meninės vertybės. Juk šio festivalio tikslas ir yra nauji lietuviški pastatymai. Naujos pjesės, nauji vardai ir vaidmenys, netikėti žanriniai sprendimai. Tenka žemai nusilenkti organizatoriams, kad salės būna pilnos. Ir štai jau dešimtasis festivalis parodė,  kad ne tik varėniškiai, bet ir atvykę iš įvairių šalies vietų liudija, jog šis renginys reikalingas. Jautrus, betarpiškas bendravimas su kūrėjais, skirtinga komisijos narių specializacija padėjo įvertinti ir spektaklių įvairumo komponentus, sceninį judesį, muzikinius bei scenografinius sprendimus ir kt., o žiūrovų dalyvavimas balsavime − išlikti objektyviems. Dalyvavimas spektaklių vertinimuose irgi pritraukia žmones. 

Per festivalio dešimtmetį  gerokai pakito publikos kontingentas. Drįstu sakyti, kad retas žiūrovas atsitiktinai ateina į spektaklį. ,,Visagalis“ internetas suteikia visą informaciją – gal lieka mažiau intrigos, bet mažiau ir nusivylimų.

Tikiu, kad Dalios Tamulevičiūtės festivalis Varėnai reikalingas ir dar daug kartų papuoš varėniškių spalio mėnesio vakarus. 

Algimantas Pociūnas − režisierius, baigęs aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje. Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio nominacijų komisijos pirmininkas 2012−2019-ais metais.

Elena Savukynaitė (iš kairės) su aktorėmis Kristina Andrejauskaite (viduryje) ir Agne Šataite.

Elena Savukynaitė

Varėnos festivalyje mes nuolat  šalia aukščiausios prabos teatrinio meno.  Per  visus metus  buvo  nemažai  pasirodymų, vertų šito pasiekimų laipsnio. Rolando Kazlo visus spektaklius  galima laikyti aukščiausios prabos – juose talentingai sprendžiamos šiuolaikinės problemos. Be to, jie yra ir  moderniausi – tai  monospektaklis ,,Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus eiles (2012 m.), spektaklis apie  lietuvių klasiką Kristijoną Donelaitį ,,Ne pagal šio pasaulio madą“ (2014 m.) ir inscenizacija ,,Atrask mane“ (2016 m.).  Ypač įdomu tai, kad Kazlo režisūrai būdingas tylėjimo menas. Bet koks jis turiningas! Taip talpu, gilu, emocinga, iškalbinga, ir ypač spektakliuose  ,,Geležis ir sidabras“ bei  ,,Ne pagal šio pasaulio madą“. Tokie momentai primena buvusį gana aukšto lygio Kauno pantomimos teatrą. 

Klaipėdos dramos teatras irgi pristato puikius spektaklius. Paminėtini tokie: Jono Vaitkaus režisuota  Gintaro Grajausko drama  ,,Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (2010 m.), Povilo Gaidžio pastatyta Eriko Emanuelio Šmito drama ,,Oskaras ir ponia Rožė“ (2011 m.) – joje  nepaprastai atsargiai  kalbama apie skaudžiausią jauno žmogaus būties atkarpą – ėjimą į mirtį. Beje,  visi jo spektakliai įtaigūs, aukštos sceninės kultūros, gero meistro ,,subudavoti“; jis šiuolaikiškas kūrėjas,  eina  su gyvenimu koja kojon, tad ne veltui (2013 m.) pripažintas  geriausiu festivalio režisieriumi. Ir  2016 m. –  Maros Kimelės pastatyta Augusto Strindbergo drama ,,Tėvas“.  

Oskaro  Koršunovo ,,Dugne“ (2012 m.)  pagal Maksimo Gorkio to paties pavadinimo pjesę – tobulas spektaklis. Šiuolaikiškomis priemonėmis koncentruotai pabrėžti svarbiausieji dramos momentai. Netikėta dekoracijų ir rekvizito dermė, puiki aktorių vaidyba  – spektaklio visuma tarnauja dramos autoriaus pasaulėjautai  išryškinti. Dėl betarpiško bendravimo  visiškai išnyksta barjeras tarp aktorių ir žiūrovų – pastarieji irgi tampa spektaklio dalyviais.

Aukščiausio įvertinimo nusipelnę, tiesiog atraminiai yra  nacionalinės tematikos spektakliai:  fantazija apie lietuvių klasiką  Kristijoną Donelaitį ,,Ne pagal šio pasaulio madą“ (kūrėjas ir režisierius − Rolandas Kazlas), Juozo Tumo-Vaižganto apysakos ,,Nebylys“ inscenizacija-impresija (rež. Jonas Vaitkus), Žemaitės komedijos ,,Trys mylimos“ interpretacija (rež. Algirdas Latėnas). Pakankamai aukštos kokybės ,,Gentis“ pagal Ievos Simonaitytės romaną ,,Aukštujų Šimonių likimas“ (rež. Agnius  Jankevičius).

Kuriuos aktorius išskirtumėte iš visos plejados, kelis

 kartus jau dalyvavusių bei debiutavusių festivalyje?    

Kas iš aktorių? Pirmiausia vėl, žinoma, Rolandas

Kazlas. Tai labai charizmatiška asmenybė. Jis turi Dievo dovaną taip kalbėti, kad negali juo suabejoti,  tokia įtaiga, toks stiprus emocinis poveikis. Apdovanotas ir protu, ir kūrybinėmis galiomis – randa vis naujų išraiškos priemonių; visa savo esybe jaučia pasaulį ir žmogaus vietą jame. Genialūs jo režisūriniai sprendimai.

Aktoriai Nelė Savičenko ir Darius Meškauskas su apdovanojimais.

Darius Meškauskas – emocionalus aktorius, geba puikiai prisijaukinti personažą, tiesiog  persikūnyti. Tai daugiaplanis aktorius –  gali sukurti įvairius vaidmenis, ir draminius, ir komiškus, ir tragiškus.  Sigitas Jakubauskas – stiprus, talentingas komiškojo plano aktorius. Dažnai detalė jam tampa atramine, įdomia  veiksmo priemone; išrankus  sceninės raiškos būdams. 

 Aktorė moteris ryškiausia liko Nelė Savičenko – kol kas festivalyje jos niekas nepralenkė. Aukšto meistriškumo vaidmenis atliko Oskaro Koršunovo ,,Dugne“ ir ,,Žuvėdroje“ bei  pačios Dalios Tamulevičiūtės sukurtame spektaklyje ,,Viskas apie moteris“. Be abejonės, kino ir teatro pažiba Gražina Balandytė, tapusi geriausia festivalio aktore, −   Pamelos vaidmuo Džono Patriko dramoje ,,Mūsų brangioji Pamela“ (2013 m.). 

Buvusi Klaipėdos dramos aktorė  Elena Gaigalaitė – ypatingo subtilumo  vaidmuo dramoje ,,Oskaras ir ponia Rožė“. Tai paskutiniųjų jos darbo metų žiedas. 

Plačiau apžvelgę festivalių panoramą, šį skaičių gerokai papildytume − jais reikėtų ir didžiuotis, ir  sekti. Todėl kaip tik čia ir turi būti atsvara  spekuliacijai menu, alternatyva pseudokultūrai.

Už festivalį labiausiai noriu padėkoti Reginai Svirskienei, kuri yra šios šventės protas ir širdis.

            Elena Savukynaitė, aktorė, režisierė, teatro pedagogė, profesiją įgijusi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Klaipėdos menų fakulteto docentė. Festivalio nominacijų komisijoje dirbo 2010−2019 m. pirmininko pavaduotojos pareigose. 

Teatrinės veiklos kolegos Elena Savukynaitė ir Povilas Gaidys.
Regina Svirskienė

Regina Svirskienė

Aukščiausioji festivalio praba    visada  mūsų  siekiamybė. O festivalyje būta visko: ir nuostabių spektaklių, ir puikių vaidmenų.  Tikriausiai nieko nauja nepasakysiu, išskirdama Rolandą Kazlą,  kaip išradingą režisierių ir aktorių. Visus jo spektaklius prisimena žiūrovai, ilgai apie juos kalba, aptarinėja, lygina su kitais. Jo paties, kaip turtingos asmenybės, poveikis stulbinantis – žodis, judesys, net žvilgsnis prikausto emocionaliai. Kur jo modernumas? Praeities ir šios dienos dermė, ir taip sulydyta, kad sužėri naujomis spalvomis, suskamba naujomis intonacijomis, kaip muzika naujais akordais, pakeitus garsų sąskambius.  

Paliko labai malonų įspūdį ,,Cezario grupės“ pastatytas Binkio ,,Tamošius Bekepuris“. Pasirinktos jumoristinei nuotaikai tinkamos sceninės raiškos priemonės, nepaprastai ryškūs aktoriniai darbai, ir ypač Vilmos Raubaitės: staigios charakterinės permainos − lyg kaleidoskope. Spektaklio visuma darni, patraukli, užkrečianti, mizanscenas lydi linksma muzika.

Be abejo, būtina paminėti režisierės Maros Kimelės pristatytą Strindbergo dramą ,,Tėvas“. Nors kūrinys parašytas XIX amžiaus pabaigoje, nuskambėjo labai šiuolaikiškai – režisierė jautriai reagavo į  mūsų laikmečio problemas, įtikinamai jas akcentavo, ir drauge jai pavyko puikiai įprasminti svarbiausius  dramos motyvus. Tai profesionali režisūra, be to, mano požiūriu, artima  Dalios Tamulevičiūtės teatrui. Vilniaus ,,Teatriuko“ spektaklį vaikams ,,Žalia gyva“, manyčiau, reikėtų pažiūrėti pradinių klasių mokytojams, kaip vesti  pamokas jauniausiems mokiniams. Jau  įprasta sakyti, kad genialumas slypi paprastume, tad kaip tik šis pastatymas toks ir buvo:  gerai pažįstamos priemonės, atitinkamas santykis su vaikais, ryškūs vizualiniai vaizdai, režisūra pagal žaidimų principus. Visi žiūrovai dalyvavo spektaklyje    gavo po žalią lapelį, kurio pagalba ir buvo įtraukiami į veiksmus. Tokiu būdu  nuolat palaikomas dėmesys, įtvirtinama informacija.

Gal galėtumėte apibendrinti? Juk iš tiesų yra ką…

Festivalio atmosfera geranoriška, šviesi, šilta bend-

ravimo prasme. Festivalis tikrai įsitvirtino. Kai kurie teatrai atvažiuoja kasmet, jau tapome geri pažįstami. Žiūrovai laukia savo mylimų režisierių, aktorių, tad šįmet nereikėjo jokio skatinimo, papildomos reklamos, o salė kone kiekvieną sykį pilnutėlė. Mes  nenurodom, ką vežti, tik kviečiame. Teatrų vadovai turėtų pamąstyti, kur važiuoja, ar spektaklis vertas šio festivalio. Pasitikrinti:  ,,Ką pasakytų, Dalia?“ Norėtųsi, kad buvę režisierės Dalios mokiniai būtų lyg šio festivalio ambasadoriai, palaikytų jos kūrybos  dvasią. Džiaugiamės, kad festivalis yra, kad auga žiūrovas ir tiesiogine prasme – mokosi stebėti,  vertinti teatrą ir mažieji, ir jaunimas.

              Regina Svirskienė − režisierė, Varėnos savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja, baigusi ne tik teatrinio meno, bet ir Vilniaus pedagoginiame universitete istorijos mokslų studijas. Festivalio nominacijų komisijoje dirbo visą dešimtmetį – 2010−2019 m. 

Regina Svirskienė (dešinėje) su festivalio laureate aktore Agne Šataite.
Tatjana Žilinskienė

Tatjana Žilinskienė

 Festivalio nominacijų komisijos narė Tatjana Žilinskienė  teatrą apskritai vertina kaip išskirtinį meną.

Teatras − vienas iš patraukliausių ir paslaptingiausių menų: neužrašomas, nenufilmuojamas… Ir kaipgi nufilmuosi tai, kas dedasi žiūrovo sieloje, žiūrint spektaklį, kaip užrašysi, ką jaučia aktorė, sakydama Euripido Medėjos monologą? Čia aktorius minko ne molį, o save ir iš savęs lipdo personažą.  

Sceninė kūryba jaudina, teikia ypatingą būties pajautimą, moko įžvalgumo, brandina žmoguje savęs ir aplinkos suvokimą,  suteikia išminties, ženkliai paaugina, praturtina asmenybę.

        Teatras  patrauklus suaugusiems ir jauniems žmonėms, kurie ieško atsakymų į kasdieniškus ir į filosofinius klausimus, gilindamiesi į personažų likimus, jų poelgius, mintis ir netgi tiems, kurie ieško atsakymo į labai asmenišką klausimą: „Kas aš esu?“

         Nuo 2013-ųjų metų gimnazistai gali rinktis ir laikyti  mokyklinį menų (teatro) brandos egzaminą. Tai  nuostabi patirtis pabūti kūrėju, atlikti kūrybinį  darbą, „susidraugauti“ su scena, pasitikrinti ir įsivertinti savo galimybes, galvojant apie ateitį, netgi renkantis profesiją.

         Varėnos „Ąžuolo “ gimnazijoje yra nemažai jaunų žmonių, kurie kasmet  renkasi  teatrą. Tai ne tik dalyko mokymasis, tai – ugdymasis teatru.  O Dalios Tamulevičiūtės  profesionalių teatrų festivalio spektaklių lankymas − puiki galimybė mokytis,  domėtis teatru, kaip meno sritimi, stebėti  profesionalių teatro kūrėjų darbus  ir mokytis iš jų. Tai gyvos pamokos: buvimas spektaklyje, dialogo užmezgimas po spektaklio ir bendravimas su aktoriais ir režisieriais. 

 Jautru būdavo girdėti profesionalų sakomus žodžius jauniems žmonėms: „svajokit, „ nebijokit“, „ kiekvienas gali kurti “ .     Esu nepaprastai dėkinga Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio sumanytojai, buvusiai kolegei  Reginai Svirskienei, kolegoms komisijos nariams už pasitikėjimą ir sudarytą galimybę dirbti  kartu. Kiekvienas spalis – viena didelė, įdomi, neprailgstanti, praturtinanti dvasiškai ir profesionali pamoka man ir mano mokiniams.

 „Teatras, it gyvas šaltinio vanduo, gimęs iš gamtos, malšins smalsumo ir paslapčių troškulį ir bus atrama žmogui, linkusiam ieškoti savęs.“ ( Juozas Miltinis)    

Tatjana Žilinskienė – Varėnos ,,Ąžuolo“ gimnazijos teatro meno pedagogė. Režisūrą studijavo Vilniaus kultūros mokykloje, o kultūrinės veiklos vadybą – Vilniaus kolegijos Menų fakultete. Festivalio nominacijų komisijoje dirbo 2018-ais ir 2019-ais metais. 

*****  

Nors pokalbiai buvo individualūs, tačiau atsakymas – lyg sutartinis: ,,Taip.“ Pabrėžtas ne tik kaip ėjimas ta kryptimi, o kaip jau esamas reiškinys. 

,,<…>  kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka.“ (Just. Marcinkevičius) Kyla klausimas: kiek ir ką režisierius, aktorius nori žiūrovams palikti? Profesionalaus  režisieriaus kūrinyje stipriai motyvuota  net  rizikinga scena organiškai įsipina į spektaklio audinį, jungiasi su visuma. Žiūrovas iškart pajunta taurumo, kilnumo tęstinumą ir atmeta nepagrįstus, neskoningus, brutalius  veiksmus. Spektaklio įtaiga turi būti tokia, kad užmirštum, kur esi. Ir nesvarbu, kas įdarbintas, − protas ar jausmas. Turi būti tvirtos vertybinės nuostatos, aiški idėjos, būties prasmės koncepcija. 

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis – aukštos kokybės, svarbus kultūrinis kasmetis įvykis. Varėniškiai gali stebėti ir režisierių, ir aktorių, pelniusių aukštą tarptautinį  įvertinimą, spektaklius.

Šviesoje ryškesni visi reginiai

Daivos Dmuchovskos knygelėje ,,Grybai ant stalo“ įrašas: ,,Visos teisės saugomos“ – draudžiama ,,be rašytinio sutikimo perspausdinti <…> knygą ar jos dalis <…> bet kuria forma“. Ir kaip tokios patirties trūko mūsų klasikams, kad apsaugotų savo kūrinius nuo įvairiausių  interpretacijų, perrašymų ir trumpinimo būdų, kurie iš dalies jau tampa problema, ir tai − kone visame pasaulyje. Kas turėtų būti norma, tampa tik gražia išimtimi: ,,Spektaklio ,,Pamišėlis“ pristatymas Katalonijoje ir visi tekstai apie pamišusį Ispanijos karalių tiesiog sukrėtė katalonus. Jie negalėjo patikėti, jog šis tekstas parašytas ne šiandien ir ne katalonų rašytojo. <…> Beje, tai mūsų teatro išskirtinis bruožas. Sofoklio, Šekspyro, Moljero, Čechovo tekstų aš nekeičiu, neperrašinėju ir net netrumpinu, kaip dabar įprasta. Mes esame bene vienintelis teatras, taip dirbantis su tekstais ir važinėjantis po viso pasaulio festivalius. Ir už tai esame labai  vertinami, nes dauguma atvejų pjesės yra totaliai perrašomos – tokia jau šiandien tendencija. Pavyzdžiui, visai neseniai Paryžiuje, Odeono teatre mačiau ,,Tris seseris“, kuriose absoliučiai nebuvo nė žodelio čechoviško teksto. Dažniausiai tekstai yra perrašomi tais atvejais, kai kūrėjai nebevaldo teatrinės kalbos ir nebesugeba ja interpretuoti. Vietoje teatrinės interpretacijos jie tiesiog perrašinėja literatūrą, taip ją šiuolaikindami. Aš gi kuriu teatrines interpretacijas. Mano teatrinės kalbos įtaigumas, polifoniškumas, ypatingas darbas su aktoriais leidžia klasikinius tekstus paversti šiuolaikiniais visiškai jų nekeičiant. Dažnai užsienyje, o ir Lietuvoje po spektaklio mūsų klausia, ar tai originalus tekstas. Išgirdę teigiamą atsakymą, dar labiau nustemba. Ne išimtis bus ir N. Gogolio ,,Pamišėlis““,− pasakoja režisierius“.(,,Naujoje premjeroje – Oskaras Koršunovas apie pamišėlio pranašystes“, manufaktura.lt) 

Argi gali būti kitaip? Juk kūrinys tik atspindi gyvenimą, tačiau nėra pats gyvenimas: jis fiksuotas ir sustabdytas tam tikroje epochoje, tam tikrose situacijose, viskas pastovu, o kai kuriais atvejais − jau ištisus šimtmečius arba tūkstantmečius, nesgi pakeitimai galimi tik tada, jeigu juos sumano pats autorius. Ir kaip tik šiam atvejui labai tinkamas pasirodė Gintaro Grajausko komentaras apie jo paties kūrybos vertimą į kitas kalbas: ,,Su lenkų kalba daug paprasčiau, nes mes bendravome su vertėja asmeniškai ir tikrinome kiekvieną detalę.“ Štai tokių ryškių asmenybių darbų fone tampa labai akivaizdžios nuklydimo nuo kontekstų pasekmės, nes pralenkti interpretuojamų kūrinių autorius – tai reikia būti ne prastesniems  rašytojams negu buvo jie. Beje, tai kam tada perrašinėti kitų darbus,  jeigu jautiesi geresnis? Padoriausias variantas – pačiam (pačiai) sukurti savo dramą, apysaką, romaną. 

Ar spektaklio pastatymas nėra irgi vertimas, tiktai, žinoma, į sceninę kalbą? Bepigu, kai įmanoma pasitikrinti variantus: ,,Mes aptarėme su pačia rašytoja Renata Šerelyte, ji matė spektaklį, ir jai tokia traktuotė patiko“, − sako Regina Steponavičiūtė, perkėlusi į sceną šios autorės romaną ,,Mėlynbarzdžio vaikai“. Bet reikia pridurti, kad režisierė ir neprasilenkė su romano tiesa. O kaip aptarti ir pasitarti, kai jau seniai nebėra su kuo? Ar tikrai nėra? Gal tiesiog rimtai pasidomėti, kas, kada, kur, kaip, kodėl. Jei bus atidžiai pasigilinta, pasidarys pakankamai aišku, ko negalima keisti. 

Argumentuojant pasirinktą sceninį variantą, paprastai remiamasi sąvoka interpretuoti.  Vadinasi, potekstės dekodavimas, metaforinės kalbos prasmių atskleidimas, tada scenoje viso to įprasminimas režisieriaus pasirinktomis raiškos priemonėmis. Kokia modifikacija leistina interpretuojant kūrinį? Kur yra ribos? Turbūt tiek, kiek įmanoma rasti ženklų  pasirinktai krypčiai argumentuoti, kad ir kaip kūrėjas siektų originalumo. Neįmanoma interpretuoti (išaiškinti) viso romano, visos apysakos, o kartais net ir apsakymo. 

Jeigu Oskaras Koršunovas pristato grynuolį – literatūrinio kūrinio autoriaus tekstą, tai perrašinėtojai ir pertvarkytojai siūlo  jau antrinį variantą, kuris labai tinkamai įvertintas Viktorijos Daujotytės esė ,,Lituanistika ir nenudėvimas savasis gyvenimas“: ,,Mes vilkime padėvėtais drabužiais, mes remiamės iš kitų rankų perimtais daiktais. Galiausiai ir kultūros, kūrybos pavyzdžiais. Antriniai arba dėvėti daiktai yra praradę gyvybę, kad ir kokių garsių firmų. Aidas Marčėnas dar 2001-ais metais išleido eilėraščių knygą ,,Dėvėti“, tad atspėjo prasidedančios epochos kodą. Eilėraštis taip ir pavadintas ,,Second Hand“: ,,jūsų dėvėtais drabužiais dangstau savo sielą/savo virpančią sielą man jos būna taip gaila/dangstau ją o ji drabužėlių nešiotų nenori“. Viskas gerai, sakome, net ekologiška, priduriame, bet dėvėtas yra dėvėtas – ir drabužis, ir mintis, ir idėja.“  Kitų autorių ,,pataisytas“ ir pateiktas žiūrovui meninis darinys neturi teisės būti pavadintas pamatinio kūrinio vardu, juo labiau ,,papuoštas“ vulgarizmais bei kitokia buitine leksika, kurios to kūrinio autorius savo kūryboje apskritai visiškai nenaudojo.

Dažnai įvairūs kūrinio ,,pertvarkymai“ grindžiami saviškumo poreikiu. Tačiau saviškumas – tai moralinių vertybių, aktualių dabartiniam laikmečiui, akcentavimas, motyvų išryškinimas arba prigesinimas, loginių kirčių, intonacijų kaita, pasirenkant rašytojo stilistikai tinkamiausias scenines priemones. Estetiška, etiška ir artistiška raiška – ant šių pamatų turėtų būti kuriamas spektaklis. Tačiau kai kurie pakeitimai stebina: personažai iškeliami į kitus kontekstus, ryžtamasi įvesti naują veikėją arba jis ,,užauginamas“, keičiami įvykiai ir autoriaus nuostatos. Toks hibridinis darinys jau negali turėti  pamatinio kūrinio pavadinimo.

Pagrindinis komiškumo principas – neatitikimas, kai subjektas arba objektas perkeliamas į svetimą jiems pasaulį. Atsidūręs kitoje aplinkoje, jis tampa netikras – sumenkintas, kartais sukarikatūrintas. Polinkio karikatūrinti personažus pasitaiko net panaudojant fizinius trūkumus ne tik kūrinio veikėjams, bet ir realiai egzistavusiems asmenims. Ar tikrai yra teisė ,,ištraukti“ reiškinį, veikėją iš jo istorinio, kultūrinio ar net ir buitinio konteksto? Jis tampa komiškas, nors savo prigimtimi toje terpėje, kur pavaizduotas, jokių komizmo ženklų nėra, tad ir  išjuokti jį pagrindo nėra. Kas jiems primesta, bus netiesa, o kartais ir išsityčiojimas. Todėl atsiranda diskutuotinų reiškinių. 

Užuomina – labai graži tiek žodinės, tiek sceninės meninės raiškos forma, bet jos pavadinimas reiškia tam tikras ribas ir reikalauja subtilaus santykio ir su vaizduojamuoju objektu, ir su pačiu subjektu. Turi būti režisierių pastangos, kad nepažeistų autoriaus teisių, kad nesužeistų, nesutryptų, ypač tada, kai įperšamas šiuolaikinė,  kūrinio veikėjams nepažįstama erdvė. Ir, jei ryžtamasi perkelti į sceną, privalu rasti būdą tinkamai pristatyti kūrėją, o ne prisistatyti jo fone. ,,Teatro misija – ir šviesti žiūrovą, įtvirtinti jo sąmonėje amžinųjų vertybių kainą“, − teatro švietėjišką misiją taip yra pabrėžęs ir aktorius Henrikas Savickis. Juolab kad tikrosios vertybės yra nepavaldžios laikui. O Saulius Šaltenis prisimena, kad Daliai Tamulevičiūtei buvo būdingas ir ypač svarbus teisingumo jausmas. 

Interpretacija reikalauja ypatingo atidumo, kadangi ne visada atsiranda tikslingo darbo vizija. Kartais tartum ištirpsta kūrybinis pradas ir viešpatauja tik  ego – savo asmenybė tampa svarbesnė už istorinį ir kultūrinį paveldą bei jo kontekstą. Artikuliuojami ne tie motyvai, kurie buvo svarbūs romano autoriui. Kūrybinis ego, kaip reiškinys, be abejo, yra būtinas, tačiau, kai įsiviešpatauja ego, o teksto autorius ir pats kontekstas lieka lyg marginalas, tada iškyla rimtas pavojus spektakliui bei išliekamajai meno vertei. 

Festivalis − tai šventė tikrąja prasme, nes su pakilia nuotaika atvažiuoja didžioji dalis aktorių, taip juos pasitinka ir žiūrovas – su atitinkama pagarba ir orumu. Pagaliau nuolat derėtų prisiminti, kieno vardą turi festivalis. Pripažinti pigius triukus būtų nusikaltimo aktas. 

Festivalio sklaida

Festivalio sklaida